Samdiniai iš darbo biržos: beviltiški tinginiai ar vergai?

Ūkininkų sandėliuose šiuo metu darbo netrūksta. Atrinkti, nuplauti, susverti, supakuoti bulves, „nurengti“ svogūnus, nuskabyti apvytusius kopūstų lapus. Pritrūkę darbo rankų, žemdirbiai ir žiemą, ieškodami pagalbininkų, užsuka į darbo biržas. Bet neretai, pasamdę bedarbių, tik spjaudosi. Šie tinginiauja ir sprunka po kelių dienų. 

Užsidirbti? Įmanoma

Panevėžio rajone ūkininkaujančio Gintauto Domino sandėliuose darbai gena darbus.

Alma iš gretimo kaimo šiame ūkyje dirba šeštus metus. Šiuo metu - sandėliuose, kur tenka rūšiuoti bei fasuoti ir svogūnus, ir bulves.

Kiek ji uždirba?

„Išgyventi galima“, - patikino moteris. Ji - ūkio senbuvė, bet ji retai kada spėja įsidėmėti iš Panevėžio teritorinės darbo biržos sezoniniams darbams atvykstančius žmonių vardus. 

Vieni jų čia ištveria dieną kitą, kiti - ilgiau, ir tik retas kuris dirba tol, kol nuima derlių.

„Visa juk nuo žmogaus požiūrio į darbą priklauso“, - pratarė Alma.

Šiuo metu daržovių rūšiavimo sandėliuose dirba per 40 žmonių. Pasak ūkio savininko G. Domino, vidutinis atlyginimas po mokesčių jo ūkyje - apie 1680 litų.

„Kvalifikuoti specialistai gauna daugiau“, - patikino ūkininkas.

Per metus jo ūkyje užauginama apie 11 tūkst. tonų bulvių, per 2200 tonų svogūnų, dar apie 6200 tonų javų. Todėl ir darbo rankų per darbymetį reikia daug daugiau, nei nuolatinių darbininkų.

Daugiau jų prireikia, jei žiemą atsiranda papildomų užsakymų, ir tenka daugiau daržovių supakuoti.

„Bet tie darbininkai iš biržos...“, - prityla Gintautas. Per bulviakasį verkiant prireikia kokių 40-50 žmonių. Tenka juos samdyti porai mėnesių.

„Bet norinčių dirbti - nebūna, - kartokai šyptelėjo ūkininkas. - Priimu į darbą, o kitą dieną žmogus nepasirodo. Jau nedarbingumo pažymėjimą turi.

Čia, ūkyje, kaip niekur kitur gerai matyti, kurie tų nedarbingumo pažymėjimų yra nupirkti, o kurie - ne“.

Būta ir jaunuolių, kurie ūkį pasiekė paskatinti jaunimo įdarbinimo programų. Tokia programa egzistuoja jau porą metų, ir už vieno jaunuolio įdarbinimą darbdaviui skiriama subsidijų, - kompensuojama 50 proc. darbo užmokesčio.

Pasak R. Domino, į rankas algos - po mokesčių tie jaunuoliai gaudavo 1500 litų.

„Kalbinau vieną jų: „Esi jaunas, dirbk. Užsidirbsi. Juk reikia tokių darbininkų ūkyje. Jauni žmonės, niekas nenuneigs, yra ir stipresni, ir greitesni ūkyje, ir energingesni“, - kalbėjo G. Dominas.

Bet po šešių mėnesių, kai išseko programoje numatytas laikas, jaunuolio pėdos ataušo.

„Ką išgirdau? Kad nebenori jis ūkyje dirbti. Kad geriau jau eis atgal, į darbo biržą ir gyvens iš tos 800 litų pašalpos. Žmogus - jaunas, stiprus, bet iš karto taikosi į pašalpą.

Pensininkai, visą gyvenimą lenkę nugarą, tegauna tiek pat pensijos“, - piktinosi ūkininkas.

Per dieną - 50-55 litai ar net daugiau. Nuo tūkstančio iki poros tūkstančių litų per mėnesį. Maždaug tiek praėjusį rudenį buvo galima užsidirbti veislinių sodų bendrovėse.

Tačiau sodininkai, samdydami sezoninių darbininkų obuoliams skinti, kasmet vis labiau raukosi. Mat tokių darbininkų gretos netrunka išretėti. Be to, netgi esant geriems orams sunku priprašyti, kad pagalbininkai padirbėtų ilgiau.

„Jei būtų mano valia, tikrai nemokėčiau bedarbiams pašalpų. Darbo yra iki kaklo, tereikia dirbti. Bet kaskart su jais - vienas vargas“, - sakė veislinių sodų bendrovės „Naradava“ direktorius Aloyzas Grygalis.

Jo nuomone, kas nori dirbti, rudenį soduose per mėnesį gali ir porą tūkstančių litų užsidirbti.

„O juk obuoliams skinti nereikia jokios kvalifikacijos. Jeigu būtų mano valia, neduočiau bedarbiams nė supuvusios bulvės ar supelijusios duonos kriaukšlės. Darbo Lietuvoje tikrai yra. Tegul tik dirba. Antraip teks atsivežti darbininkų iš Kinijos“, - iš pašalpų gyvenantiems bedarbiams tąkart, per patį derliaus nuėmimą, kirto A. Grygalis.

- Kodėl bedarbiai neužsibūna pas ūkininkus? Ar jiems neprivalu atidirbti tiek, kiek sutarta? - lrytas.lt paklausė Panevėžio teritorinės darbo biržos direktoriaus Viktoro Trofimovo.

- Kokią sutartį sudaryti - sezoniniam ar ilgalaikiam darbui, nusprendžia darbdavys. Darbo birža tam neturi valios.

Vis dėlto Europos Sąjungos direktyvose šiuo metu atsiranda nuostatų, kad pats laikas būtų kurti motyvuotas darbo vietas. Tokias, kurios skatintų norą dirbti.

Ar šiuo metu Lietuvoje yra tokių darbo vietų? Ar jų sukuria ūkininkai? Manau, kad šioje situacijoje tiksliausiai atsakytų ne darbo biržos specialistai, bet žmonės, kurie nusigręžia nuo ūkininkų.

- Paprastai bedarbiai dievagojasi, kad darbo sąlygos žemės ūkyje yra vergiškos, kad dirbti tenka daug ir ilgai, o uždarbis yra menkas.

- Galbūt. Mes pastebėjome, kad tuomet, kai ūkiai yra atokiau didžiųjų miestų esančiuose rajonuose, bedarbių metami priekaištai ūkininkams ne visada būna laužti iš piršto.

Nes tokiais atvejais, matyt, jie ir nakvoja ūkiuose. Vargu, ar visada sudaromos tinkamos sąlygos pailsėti.

Tačiau ir patys samdomi žmonės galėtų būti sąmoningesni. Jei jiems atrodo, kad yra pažeidžiamos jų teisės, - kad darbo sąlygos yra nepakeliamos, yra tokia institucija kaip darbo inspekcija. Į ją ir reikia kreiptis.

- Ar būtina ūkininkui, priimančiam į darbą, pateikti sveikatos pasą - medicinos pažymėjimą?

- Tai priklauso ir nuo darbo pobūdžio, ir nuo darbdavio norų. Esti, kad ir pats bedarbis, savanoriškai, pateikia tokį pažymėjimą, jei žino, kad negalės dirbti su visais kaip lygus su lygiais ir jam reikia fiziškai lengvesnio darbo.

***

„Per dieną uždirbti 50 litų? Juk tai pasityčiojimas iš darbininko. Jei mokėtų kokius 300 litų, tuomet žmonės daug ir noriai dirbtų“.

„Savininkai nori vieni viską apžioti, susiglemžti, o kitiems - tebūnie ašaros. Tai juk godumas. Reikėtų visiems susivienyti, - kad niekas nesutiktų dirbti ūkininkams tol, kol jie nemokės padorios algos. Juk pats darbdavys, jei tik liktų bedarbio vietoje, ilgai neištvertų“.

„Žinau, kaip sunku, kai visą amžių dirbus vienoje vietoje, tenka likti be darbo. Patikėkite, ir pats talkindavau ūkiuose: šalta, šlapia. Susergi, ir pinigų vaistams kiek daug tenka pakloti.

Bet darbdaviams atrodo, kad darbo biržoje tik varguoliai stumdosi. Juk turiu šeimą, vaikų, pagyvenusius tėvus. Ir tikrai savaitgalį nesėdžiu su „pūsle“ rankoje“.