Kaimai ištuštėjo. Jei juose ir liko darbingo amžiaus žmonių, ūkininkai norom nenorom juos aplenkia.
Priimtų dirbti, juk vis vien savi. Bet kokie iš jų darbininkai, jei nuo paties ryto nenutaiko tiesiai pereiti per kiemą, o iš kiaurų kišenių išsmunka tušti „fermentuotų sulčių” bambaliai.
Paieškos – bevaisės
„Žūtbūt reikėjo žmonių nuolatiniam darbui ūkyje. Išmaišėme aplinkinius kaimus. Nėra dirbti galinčių žmonių.
Kaimai – lyg išmirę”, – Stanislovas Zakarauskas iš Utenos rajone esančio Vaikutėnų kaimo neslėpė rūpesčių.
O tie žmonės, kuriuos rado kaimuose kilnojančius taurelę, – tikrai ne darbininkai.
„Pačiuose Vaikutėnuose – tuščia. Tik mano paties du sūnūs liko gyventi”, – užsiminė S. Zakarauskas.
Vienas sūnų – Saulius – perėmė iš tėvų karvių ir mėsinių galvijų ūkį. Kitas – Stasys – taip pat augina galvijus, bet dar triūsia ir savo individualioje įmonėje.
Nupirko samdiniams butą
Tėvas S. Zakarauskas sūnums padeda ir patarimais. Nors dirba visi kartu išsijuosę, be pagalbininkų visko įveikti neįstengia. Anot vyriausio Zakarausko, auginant galvijus reikia daug rankų darbo.
Ieškodami ūkiui darbininkų Zakarauskai nutarė rizikuoti. Jie Vaikutėnuose esančiame aštuonių butų mūriniame name nupirko būstą. Tuomet paskelbė, kad ieško ūkiui darbininkų, kuriuos ir apgyvendins.
Anot S. Zakarausko, skambučių atsiginti buvo sunku. Tik kai kurie skambintojai net ir darbo ieškodami sunkiai galėjo apversti liežuvį.
„Taip ir rinkomės – važiavome, kalbėjomės. Galiausiai priėmėme šeimą – 45 metų moteriškę ir jos 50 metų vyrą. Jie į Vaikutėnus atsikėlė iš Zarasų rajono. Bet dar tik gerą mėnesį darbuojasi”, – sakė Stanislovas.
Moteris dirba ūkio karvių fermose, o vyras padeda remontuoti žemės ūkio techniką.
Anot S. Zakarausko, būstas kaime palyginti pigus. Jei jų eksperimentas pasiteisins, jis su sūnumis dairysis dar vieno buto, kad galėtų pagalbininkus ir įdarbinti, ir apgyvendinti.
Kartu ir dirba, ir gyvena
„Tie žmonės, kurie dirba mūsų ūkyje, yra tarsi mūsų šeimos nariai”, – tikino Švenčionių rajono Šutų kaime ūkininkaujanti Jolita Gabrinovičiūtė.
Jaunoji ūkininkė jau porą metų atlieka kone visus darbus: skaičiuoja, organizuoja, planuoja, tačiau oficialiai ūkio iš tėvo rankų neperėmė.
Šeimos ūkis – mišrus. Gabrinovičiai augina javus, melžia 80 karvių, maždaug antra tiek augina mėsinių galvijų.
Pasak Jolitos, nors visi namiškiai dirba rankoves pasiraitoję, patys visko nesuspėja, todėl samdo pagalbininkų.
„Vienas jų ūkyje dirba aštuntus metus. Jis turi namus Švenčionių rajone, bet iki jų kokie 30 kilometrų. Tad žmogus gyvena pas mus, jis jau kaip mūsų šeimos narys”, – pasakojo Jolita.
Į ūkį apie 2005-uosius samdinys atklydo kartu su statybos įmone ir liko. Pasak ūkininkės Jolitos, jis nepaprastai darbštus ir nagingas – kad ir ko imtųsi, viską padaro.
Darbas pakeitė žmogų
„Kitą darbuotoją prieš pusantrų metų surado mano brolis. Gyveno atokiame, apleistame vienkiemyje. Kad nemirtų badu, valkataudavo.
Per tuos pusantrų metų žmogus neatpažįstamai pasikeitė. Sūnus jį kartais aplanko ir neatsidžiaugia, kad tėvas tapo kitoks”, – pasakojo J. Gabrinovičiūtė.
Jau pusantrų metų kas rytą jos pačios tėvas automobiliu sukaria maždaug 20 kilometrų kelią: į ūkį jis atveža dar keturis darbuotojus. Tarp jų ir keturis vaikus auginančią šeimą – vyrą su žmona.
„Dirbdami mūsų ūkyje, juodu kiek įmanydami kratėsi pagundos išgerti. Abu – geri, puikūs žmonės, ypač moteris. Bet prieš keletą savaičių ėmė ir slystelėjo – girtauja nesustodami, nebeprisišaukiame.
Manau, kad tokių žmonių bėdas tik dar labiau paaštrina ne kas kitas, bet mūsų valstybės biurokratai. Jie prikiša nagus, kad išnaikintų paskutinius kaimo gyventojus”, – kirto ūkininkė.
Ūkininkė pasakojo, kad po aplinkinius kaimus, neaplenkdama ir alkoholio vergystėn pasidavusios šeimos kiemo, laksto „greitoji” – automobilis, gabenantis ne tik duoną, bet ir svaigalus.
Svetimų kratosi
Eimutis Puodžiukas, ūkininkaujantis Tauragnuose, svetimų darbininkų nebesidairo ir tikina to niekada nebedarysiantis.
„Kartu su 22 metų sūnumi nugarą lenkiame. Nėra ko samdyti, nes kaime, jei ir užsiliko jaunesnių žmonių, tai ir jie prasigeria. Iš tokių darbininkų jokios naudos”, – rėžė E. Puodžiukas.
Jųdviejų su sūnumi ūkyje – 30 melžiamųjų karvių. Dirbdami dviese pašarų gyvuliams įstengia parūpinti. Dar ir karvidėse padeda ruošos darbus įveikti.
„Apie naują žemės ūkio techniką niekas nenusimano. O jei kas ir nusimano, savo darbų turi. Svirdulių prie vairo juk nepasodinsi, viską sudaužytų”, – E. Puodžiukas įsitikinęs, kad iš tokių samdinių jokios naudos.
