Šios savaitės pradžią paženklinęs susišaudymas Kašonių kaime – tik dar vienas „potepis“ ant jaunojo ūkininko portreto. Pareigūnai, rašantys lapą po lapo kruvinoje trijulės susišaudymo byloje, įtaria, kad žemdirbystė nuo užpuolikų neva apsigynusiam vyrui tebuvo priedanga nešvariems darbams nuslėpti.
Paaiškėjo, kad ir užpuolikai, ir jų taikinys-ūkininkas, buvo teisti Suomijoje. Iš jos maždaug prieš pusmetį grįžęs D.S. ėmėsi dirbti žemę prie savo tėvų sodybos.
Žemgrobiai nesnaudžia
Kaime gyvenančių ir dešimtmečius žemę dirbančių žmonių lūpose „jaunasis ūkininkas“ pastaruoju metu skamba lyg keiksmažodis. Neatsitiktinai. Nes ne kas kitas, bet būtent „jaunikliai“, gyvenantys mieste ir nė neketinantys laistyti savo prakaitu žemės, nušvilpė ją iš žemdirbių.
Sulesiojo ne vienerius metus artus ir sėtus, išvalytus nuo krūmų ir šabakštynų nuomojamus valstybinės žemės hektarus. Ne tam, kad joje ganytų gyvulius ar augintų javus, bet tam, kad nutaikę progą, sėkmingai žemę parduotų.
Nes pastaruosius porą metų kilusi ir vis dar kylanti dirbamos žemės vertė yra viena priežasčių, sujudinusi iš žemės siekiančius pasipelnyti žmones.
Žemę nušvilpė miestiečiai
„Praradau žemę, kurią kone dešimtmetį dirbau“, - Utenos rajone, Užpalių seniūnijoje Kaimynų kaime ūkininkaujančiai Danutei Makarevičienei kaskart, prakalbus apie žemę, ir pyktis, ir graudulys surakina gerklę.
Jau ketvirti metai, kaip, žuvus vyrui, ekologiniame gyvulininkystės ūkyje ji sukasi viena. Pati nuomojosi žemę iš valstybės, pati ją ir deklaravo. Tol, kol šiemet netikėtai dalį jos prarado.
„Pavasarį, nuvažiavusi į Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyrių pratęsti nuomos sutarties, iš žemėtvarkininkų išgirdau, kad išsinuomoti – nebėra ko. Tą 2,3 hektaro sklypą, kur nuomos sutartis buvo metinė, nupirko jaunasis ūkininkas iš Vilniaus“, - sakė D.Makarevičienė.
„Jis pirmas parašė prašymą žemei įsigyti“, - skėsčiojo prieš ją rankomis žemėtvarkininkai. Niekas ūkininkės nepasiteiravo, ar ji, tiek metų dirbusi valstybinę žemę, norėtų ją nusipirkti.
„Man žemė reikalinga kaip žuvims – vanduo. Juk ekologinius gyvulius auginu, nėra paprasta pašarų užsiauginti. Pernai rudenį tame sklype, kurį praradau, buvau pasėjusi žiemkenčių. Visa laimė, kad iš karto sklypo tas ūkininkas neatėmė, leido, įsikišus rajono žemės ūkio skyriui, bent jau rugius nukirsti“, - kalbėjo D.Makarevičienė.
Užpalių seniūnijoje ne ji viena prarado žemės rėžį. Anot ūkininkės, vilniečiai iš visų žmonių, kurie tik nuomojosi ją iš valstybės, sulesiojo po gabalėlį. Ir dirba?
„Nieko su ja nedaro. Neseniai nupjovė žolę tose pievose, kurias iš žmonių atėmė. Ir paliko nesmulkintą gulėti. Užtat deklaravo, kad gautų išmokų „už paukštelius“ ir porciją žaliojo – ūkininkams skirto dyzelino“, - sakė moteris.
Jos teigimu, dar pikčiau, kad žemgrobiai, prisidengę jaunojo ūkininko vardu, kone visame Utenos rajone supirko ne apleistos, bet žmonių įdirbtos valstybės žemės gabalėlius.
Turi pirmumą
„Mūsų krašte būta ne vieno atvejo, kai ūkininkų įdirbtą, iš valstybės nuomojamą žemę nukniaukė kiti. Visuose rajonuose pina tokių atvejų. Neretai ir lietuviškas pavydas čia suveikia, kai vienų žmonių iš šabakštynų išlaisvintos žemės užsimano kiti“, - ne kartą apie tai kalbėjo ir Pakruojo ūkininkų vadovas Alvidas Vasiliauskas.
Jo teigimu, neretai būtent jaunieji ūkininkai iš valstybinės žemės išstumia senuosius. Jie vis dar turi turi pirmumo teisę į nuomą, o kartu – ir pirkinį. Ir renka valstybinės žemės lopus nuomai visoje Lietuvoje nė nelaukdami, kol juose javus sėję ar karves ganę žmonės atsitokės.
„Saugiklių yra, bet jų per mažai. Nenormalu, kad iš ūkininko, kuris deklaruoja ir dirba žemę, ją, metinei sutarčiai pasibaigus, gali atimti bet koks besikuriantis ūkininkas", - kalbėjo A.Vasiliauskas.
Pradžia – nuo hektaro
Kaip tapti jaunuoju ūkininku, neturint nei žemės, nei technikos? Atsakymą lyg receptą yra išrašiusi pati Žemės ūkio ministerija.
Pirmiausia, norint tapti ūkininku, reikia įregistruoti ūkį. O tam pakanka bent 1 ha žemės. Toli važiuoti nereikia: pakanka praverti savivaldybės, kurioje gyvenama, žemės ūkio skyriaus duris.
Svarbi detalė – jaunuoju laikomas ūkininkas, kuris neperžengė 40 metų slenksčio. Bet iš paauglystės amžiaus išaugo.
Ūkiui įregistruoti reikia ir ūkininko išsilavinimo. Jį įgyti nėra sunku. Pakanka išklausyti maždaug poros mėnesių trukmės Ūkininkavimo pradmenų programą.
Tam, kad jaunieji ūkininkai galėtų kuo lengviau įsikurti, pastaruosius penkerius metus jiems buvo teikiama „europinės“ paramos. Kadangi finansinis 2007-2013 metų paramos kaimui laikotarpis baigiasi, nuo 2014-ųjų jos taisyklės keisis.
Tiesti link „europinių pinigų“ ranką buvo galima turint ne mažiau kaip 4 hektarus dirbamos žemės. Ir joje ką nors auginti, pavyzdžiui, gėles, vaistažoles, uogynus ar daržoves. Už kiekvieną apsodintą hektarą buvo skiriama apie 6900 litų paramos.
Tie, kurie kūrė augalininkystės, gyvulininkystės arba mišrų ūkį, žeme turėjo smarkiau apsirūpinti, - jos reikėjo turėti ne mažiau 12 hektarų. Už kiekvieną javų ar pievų hektarą jauniesiems ūkininkams buvo skiriama apie 3450 litų paramos.
Didžiausia paramos suma vienam jaunojo ūkininko ūkiui pagal tam tikrus „europinės“ paramos reikalavimus per metus negalėjo viršyti 138 112 litų.
Užtat už šias lėšas buvo galima įsigyti naujos žemės ūkio technikos, technologinių įrenginių, žemės ūkio paskirties žemės, statyti naujus gamybinius pastatus ir kita.
