Įvertinti gamybos proceso žalą
Žaliosios politikos instituto direktoriaus pavaduotojos Ievos Budraitės pastebėjimu, jau dabar galima kalbėti apie įvairias vienkartinio plastiko, jo pakuočių alternatyvas, ir nors kol kas dar nemažai jų būtų galima įvardyti nišiniais produktais, pašnekovė neabejoja, jog augant poreikiui tokių pasirinkimų tik daugės.
Tuo metu šiandien masiškiau naudojamas popieriaus, kartono pakuotes kaip atsaką į plastikines specialistai vertina nevienareikšmiškai.
„Taip, iš vienos pusės, tai yra atsinaujinanti žaliava, ji gali suirti natūraliomis sąlygomis, ją taip pat galima perdirbti. Į atvirą aplinką patekęs, pavyzdžiui, popierinis maišelis sukels mažesnius neigiamus padarinius gamtai, gyvūnams, skirtingai nei iš plastiko, kuris gali kauptis gyvuose organizmuose. Tačiau turime įvertinti ir nemažai minusų“, – pripažino I. Budraitė.
Kaip iliustravo pašnekovė, tam pačiam popieriniam pirkinių maišeliui pagaminti prireiks keturiskart dagiau energijos nei plastikiniam, tad atitinkamai į aplinką bus išmestas gerokai didesnis šiltnamio efektą sukeliančio CO2 kiekis.
„Taip pat popieriniam gaminiui reikia labai daug tokių resursų kaip vanduo, galiausiai – pačios medienos žaliavos, tad taip prisidedame prie miškų kirtimo. Kitas klausimas – kaip tie miškai buvo auginami: ar tvariu būdu, ar ne, – įvardijo Žaliosios politikos instituto atstovė. – Be to, specialistų skaičiavimu, popieriaus atliekos užima daugiau vietos atliekų sraute nei plastikas, vėlgi taip apsunkindamos patį atliekų tvarkymą. Ką jau kalbėti apie tiesioginį tokių pakuočių minusą – patvarumą. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad įvertinant viso gamybos proceso žalą popierinį maišelį reikėtų panaudoti bent tris kartus, kad jis atpirktų savo poveikį aplinkai, palyginti su plastikiniu.“
Prioritetas – vietinės žaliavos
Pasak I. Budraitės, šiuo atveju svarbiau kalbėti ne apie pačios alternatyvos pasirinkimą, o daugkartinį bet kurio gaminio naudojimo siekį.
„Vėlgi jei kalbėsime apie kitą alternatyvą – medžiaginius maišelius, turėtume įvertinti, kad tekstilės pramonė taip pat labai imli resursams, ypač vandeniui, o kai kuriems pluoštams, pavyzdžiui, medvilnei užauginti populiaru naudoti pesticidus. Tai užsuka dar kitą problemų ratą – dirvožemio alinimas, vabzdžių nuodijimas. Kitas aspektas, kad tekstilė, bent jau Lietuvoje, faktiškai nėra perdirbama“, – kalbėjo ekspertė.
Pašnekovės teigimu, tvariausias pasirinkimas būtų rinktis ne tik ekologišku būdu užaugintą žaliavą, bet ir prisidėti prie pačių išteklių taupymo – kalbant apie tekstilę, gaminiams būtų galima panaudoti atlikusias audinių skiautes.
Kaip pastebi I. Budraitė, kitos iš pirmo žvilgsnio aplinkai draugiškos alternatyvos, kaip bambukai, kurie gali sėkmingai pakeisti tradicinį plastiką kai kuriuose vienkartinio naudojimo gaminiuose ir sykiu auga labai greitai, jų auginimas nebrangus, panašiai – ir palmių, bananų lapai, gali tapti nebepalankios dėl sudėtingos logistikos.
„Į mūsų šalį ši žaliava turėtų atkeliauti iš tropinių kraštų. Taigi pas mus tai nebūtų tokia palanki ar prioritetinė alternatyva, nes kiltų aplinkosauginių kaštų dėl logistikos, o pailgėjusi pristatymo grandinė didina ir paties produkto kainą. Tad prioritetinės turėtų išlikti vietinės žaliavos“, – pabrėžė pašnekovė.
„Bio“ dėmuo – ne panacėja
Pastaruoju metu specialistai vis garsiau kalba apie tai, jog taip entuziastingai žavėtis bioplastiko alternatyva taipogi nevertėtų.
„Šiandien net nėra tiksliai apibrėžta, kas tai yra bioplastikas. Iš tiesų bioplastikas gali būti toks plastikas, kuris nesuyra, ir jis taip vadinamas tik todėl, kad jo žaliava – iš atsinaujinančių šaltinių. Tarkime, tą patį polietileną mes galime pagaminti iš atsinaujinančių išteklių – cukranendrių cukraus, bet jis bus lygiai tokių pačių savybių, kaip ir įprastas polietilenas, tai yra nesuirs, tačiau mes jį galimai pagaminame tvariau. Kita kategorija – nesvarbu, iš ko pagamintas plastikas, naudojant naftos produktus, atsinaujinančius šaltinius, svarbu, ar jis suyra. Tad jei jis bioskaidus, taip pat yra priskiriamas bioplastikui“, – aiškino Polimerų kompetencijos centro direktorius dr. Paulius Pavelas Danilovas.
Pasak mokslininko, Europos Sąjungos (ES) siekis vienkartinėms pakuotėms naudoti iš natūralių žaliavų pagamintą bioskaidžią, arba suyrančią, tradicinio plastiko alternatyvą – sveikintinas, tačiau tai sykiu labai susiaurina tokių potencialių žaliavų spektrą.
„Tarkime, jei krakmolas modifikuojamas chemiškai, jis jau tampa nebe natūrali, nors ir suyranti medžiaga“, – vieną pavyzdžių paminėjo pašnekovas.
Už blogį atsakingi patys
Be to, įvairūs bioplastikai savo savybėmis – atsparumu karščiui, rūgštims, mechaninėmis charakteristikomis, sudėtingumu formuoti ir pan. – neretai nusileidžia įprastiniam plastikui, o kaina – gerokai lenkia.
Anot P. P. Danilovo, jei bioskaidaus plastiko vartojimas taps labai globalus, tikėtina, tai koreguos ir jo kainas, juolab kad ir mokslininkai ne tik nuosekliai tobulina jau esamas, bet ir ieško naujų tradicinio plastiko alternatyvų.
„Žinoma, ES aplinkosaugos iniciatyvos – didžiulis impulsas mokslui. Nėra taip, kad viskas sukurta, dabar tik įsigalios kažkokia direktyva ir mes pagal ją pradėsime gaminti tai, ko reikia. Taigi ir direktyvos, ir tinkamų gaminių kūrimas eina vienu metu. Galiausiai pirma reikia išsiaiškinti, ką mes pagal tas direktyvas galime naudoti, o jau toliau – kaip mes tai galime pagaminti“, – pripažino Polimerų kompetencijos centro vadovas P. P. Danilovas.
Vis dėlto, pašnekovo teigimu, gausesnių ir kokybiškesnių alternatyvų tradiciniam plastikui atsiradimas turėtų žengti pagrečiui su kintančiu žmonių sąmoningumu.
„Pirmiausia reikia keisti savo mąstymą, požiūrį į vartojimą. Antraip žmonės ir toliau galės šiukšlinti, teršti aplinką, nuraminę save, kad ta šiukšlė greičiau suirs. Visada sakau, kad ne plastikas turi būti draugiškas aplinkai, o žmogus. Žmogus jį pagamina, žmogus už jį ir turi būti atsakingas. Plastikas pasižymi unikaliomis savybėmis, jį galime naudoti ilgą laiką, perdirbti. Tad į jį reikėtų žiūrėti ne kaip į blogį, o medžiagą, kurią būtina vertinti ir tausoti“, – sako mokslininkas.
