Iki tol ištisus metus palūkanų normą mažinęs ECB pagrindinę indėlių palūkanų normą nuo 2025 m. liepos toliau išlaiko ties 2 proc., nes „ekonomika išlieka atspari sudėtingomis pasaulinėmis aplinkybėmis“, teigiama banko pranešime žiniasklaidai.
„Ekonomikos augimą lėmė žemas nedarbo lygis, geri privačiojo sektoriaus finansiniai rezultatai, laipsniškas viešųjų išlaidų gynybai ir infrastruktūrai didinimas bei ankstesnių palūkanų normų sumažinimų teigiamas poveikis“, – pridūrė ECB.
Ateities perspektyvos, pasak ECB, lieka neaiškios, ypač dėl tebesitęsiančio pasaulinės prekybos politikos neapibrėžtumo ir geopolitinių įtampų.
ECB valdančioji taryba pabrėžė dėsianti pastangas užtikrinti, kad infliacija vidutinės trukmės laikotarpiu stabilizuotųsi ties 2 proc. atžyma, ir neketinanti iš anksto įsipareigoti dėl konkrečios palūkanų normų trajektorijos.
„Valdančiosios tarybos sprendimai dėl palūkanų normų bus grindžiami jos infliacijos perspektyvų ir su ja susijusių rizikų vertinimu, atsižvelgiant į gaunamus ekonominius ir finansinius duomenis, taip pat esminę infliacijos dinamiką ir pinigų politikos poveikio stiprumą“, – savo pranešime spaudai teigė ECB.
Savo sprendimus apie palūkanų normas ECB skelbia kas šešias savaites spaudos konferencijoje po atitinkamo valdančiosios tarybos pinigų politikos posėdžio. Šie sprendimai itin svarbūs finansų rinkoms ir daro įtaką įmonių skolinimosi išlaidoms bei indėlininkų pajamoms.
Kodėl nemažina?
„ECB valdančioji taryba nusprendė nemažinti palūkanų normų – jos nesikeičia nuo praėjusių metų vasaros ir siekia 2 proc. Tokį sprendimą lemia atsigaunanti euro zonos ekonomika bei noras pasilikti erdvės palūkanų normų mažinimui, jei įvyktų kažkas nemalonaus ir netikėto“, – komentavo Anot „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.
Euro zonos ekonomikos augimas pernai siekė 1,5 proc. ir buvo sparčiausias nuo 2022 metų. Daugelio kitų pasaulio šalių kontekste tai nėra labai įspūdingas pasiekimas, tačiau turint omenyje praėjusių metų prekybos barjerų ir Europos struktūrines problemas, toks augimas yra neblogas pasiekimas. Be to, svarbu, kad tai nebuvo vienkartinių veiksnių nulemtas trumpalaikis spurtas.
„Daugiausiai prie didžiųjų euro zonos šalių ekonomikų augimo kol kas prisidėjo atsigaunantis gyventojų vartojimas. Nedarbo lygis euro zonoje nukrito į žemiausią lygį šiame amžiuje ir siekia tik 6,2 procento. Įsibėgėjęs realaus darbo užmokesčio augimas paskatino ir mažmeninės prekybos, ir paslaugų sektorių augimą.
Dar svarbiau yra tai, kad beveik visose euro zonos šalyse, nepaisant didesnių JAV importo muitų ir aštresnės Kinijos konkurencijos, matomas pramonės atsigavimas. Vokietijos pramonės užsakymų lygis šovė į aukščiausią lygį per pastaruosius ketverius metus – ir pagyvėjimas matomas ne tik gynybos pramonėje. Per artimiausius metus pramonės atsigavimui padės ne tik didesnis Vokietijos fiskalinis skatinimas, bet ir pasirašyti laisvesnės prekybos susitarimai su Mercosur šalimis bei Indija“, – teigė N. Mačiulis.
Metinė infliacija sausio mėnesį euro zonoje sumažėjo iki 1,7 proc., bet daugiausiai dėl labai atpigusių energijos išteklių. Grynoji infliacija – į kurią neįtraukiamos labiau svyruojančios energijos ir maisto kainos – vis dar šiek tiek viršija 2 proc. ir yra didesnė nei ECB vidutinio laikotarpio tikslas. Jei infliacija sumažėtų žemiau 1,5 proc., pasigirstų raginimai užkirsti kelią defliacijai ir dar sumažinti palūkanų normas, bet toks scenarijus kol kas nėra labai tikėtinas.
Kas galėtų paskatinti ECB sumažinti palūkanų normas žemiau 2 proc. kartelės?
„Gal šiek tiek paradoksalu, bet palūkanų normas Europoje galėtų sumažinti kitoje Atlanto pusėje vykstantys procesai. Jei JAV prekybos ir pinigų politika lems tolimesnį dolerio nuvertėjimą (tikėtina), tai gali pradėti kelti problemų Europos eksportuotojams. ECB yra įvardinęs, kad matytų problemą eurui kainuojant daugiau nei 1,2 dolerio. Nors tiesioginių intervencijų ECB valiutų rinkose nedaro, prie tokių aplinkybių kai kurie valdančiosios tarybos nariai siūlytų mažinti palūkanų normas ir taip pristabdyti euro brangimą.
Dar vienas veiksnys, galintis pakeisti ECB pinigų politiką, yra netikėti šokai, pakertantys ekonomikos augimą. Iki šiol padidinti JAV importo muitai labai didelio neigiamo poveikio pasaulio ekonomikai nepadarė, bet toks poveikis gali dar pasireikšti. Be to, jau šių metų pradžia parodė, kad JAV ekonomikos ir užsienio politika išlieka neprognozuojama, o visi susitarimai yra labai trapūs. Dabartinis palūkanų lygis palieka nemažai erdvės jas mažinti ir paskatinti euro zonos ekonomikos augimą kai to iš tiesų reikės“, – svarstė ekonomistas.
Pasak jo, daugeliui euro zonos šalių, o ypač Lietuvai, mažesnių palūkanų normų dabar nereikia. Lietuvai mažesnės palūkanų normos būtų naudingos, nes leistų pigiau skolintis finansuojant itin didelį biudžeto deficitą, bet kitų ekonominių priežasčių monetariniam skatinimui nėra. Lietuvos ekonomikos augimas ir infliacija šiemet išliks vieni didžiausių visoje euro zonoje, būsto sandorių skaičius pakilo beveik į rekordines aukštumas, o jų kainos pernai padidėjo dešimtadaliu. Dar mažesnės palūkanų normos galėtų dar labiau pakaitinti kainų augimą.
Taigi, anot N. Mačiulio, galima pasidžiaugti nedideliu, bet apčiuopiamu Europos ekonomikos renesansu ir tikėtis, kad jo nesustabdys nei nesibaigiantys geopolitiniai iššūkiai, nei ekonominės politikos klaidos. Šiame kontekste Lietuvai kaip niekad svarbu neužmigti ant klestėjimo laurų, o sutelkti dėmesį į mažėjančio pramonės konkurencingumo priežastis, dažniau svarstyti kaip sumažinti nedarbo lygį ir padidinti viešojo sektoriaus efektyvumą, o ne mokesčius.