Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva buvo tarp sparčiausiai su ES vidurkiu konverguojančių ekonomikų. BVP vienam gyventojui pagal perkamąją galią augo vienu didžiausių tempų ES, o namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos didėjo kelis kartus sparčiau nei ES vidurkis. Tai rodo reikšmingą disponuojamų pajamų augimą ir išsiplėtusias vartojimo galimybes. Kartu tai reiškia ir išaugusius gyventojų bei valstybės lūkesčius dėl gyvenimo kokybės, viešųjų paslaugų ir socialinių garantijų.
Pagal daugelį materialinės gerovės rodiklių dabartinis gyvenimo lygis Lietuvoje yra aukščiausias per visą nepriklausomybės laikotarpį. Tačiau vis akivaizdžiau, kad vartojimo, viešųjų išlaidų ir lūkesčių augimas lenkia ekonomikos struktūrinių pagrindų stiprėjimo tempą.
Gerovė auga greičiau nei ekonomikos pajėgumas ją išlaikyti
BVP vienam gyventojui pagal perkamąją galią atspindi konvergenciją su ES vidurkiu, tačiau neparodo nei eksporto technologinio sudėtingumo, nei sukuriamos pridėtinės vertės intensyvumo, nei produktyvumo lygio atotrūkio nuo pažangiausių ES ekonomikų.
Kartu išlieka reikšmingi socialiniai disbalansai. Pajamų nelygybės rodikliai Lietuvoje yra aukštesni nei ES vidurkis, o skurdo ar socialinės atskirties riziką patiriančių gyventojų dalis išlieka didelė. Tai rodo, kad ekonomikos transformacija vyksta netolygiai, o jos nauda skirtingas gyventojų grupes pasiekia labai nevienodai. Ilgainiui netolygiai pasiskirstanti augimo nauda silpnina vidaus paklausos struktūrą ir didina fiskalinį spaudimą.
Prie struktūrinių rizikų prisideda ir tai, kad Lietuvos konvergencija su ES vyko itin sparčiai, tačiau dalis jos iš pradžių buvo paremta palankia išorine aplinka: pigesne energija iki 2022 m., sparčiu paslaugų eksporto augimu ir stipria Vakarų paklausa. Ši aplinka keičiasi. Energijos kainų svyravimai, geopolitinė įtampa ir lėtėjanti pagrindinių prekybos partnerių ekonomika reiškia, kad ateities augimo tempai bus mažiau palankūs nei praėjusį dešimtmetį.
Tolesnis artėjimas prie ES vidurkio reikalaus ne palankių ciklinių sąlygų, o struktūrinių sprendimų – produktyvumo šuolio, technologinio atsinaujinimo ir eksporto sudėties sudėtingėjimo. Tuo pat metu pramonės sektorius susiduria su augančių sąnaudų, silpnesnės išorės paklausos ir stiprėjančios konkurencijos deriniu.
Pramonės signalai rodo struktūrinį sulėtėjimą
Lietuvos pramonininkų konfederacijos sudaromas pramonės lūkesčių indeksas išlieka žemiau 50 punktų ribos. Tai siejama su atidėtais investiciniais sprendimais ir atsargesniu plėtros planavimu.
Pajėgumų panaudojimas pramonėje išlieka žemiau ilgamečio vidurkio, o tai reiškia nepilnai išnaudotą kapitalą ir ribotą produktyvumo augimo potencialą.
Silpnesni pramonės lūkesčiai atspindi investicinio neapibrėžtumo augimą. Kai įmonės atideda modernizacijos sprendimus, lėtėja vieno darbuotojo sukuriamos vertės augimas. Tai tiesiogiai siejasi su valstybės finansų tvarumu, nes lėtesnis produktyvumo augimas reiškia lėtesnį mokesčių bazės plėtimąsi. Ekonomikos dalis, kuri generuoja ilgalaikę eksporto ir biudžeto pajamų bazę, plečiasi lėčiau nei bendri makroekonominiai rodikliai.
Augimo modelis artėja prie demografinės ribos
Iki šiol dalis augimo buvo paremta dirbančiųjų skaičiaus didėjimu, kurį amortizavo imigracija. Tačiau gimstamumas išlieka istoriškai žemas, o į darbo rinką ateis gerokai mažiau dirbančiųjų.
Tolesnis augimas turės būti grindžiamas ne darbuotojų kiekio augimu ar išlaikymu, bet vieno darbuotojo sukuriamos vertės didėjimu – investicijomis į automatizaciją, skaitmenizaciją, technologinį atsinaujinimą ir aukštesnės pridėtinės vertės veiklas. Šis perėjimas didina spaudimą mažesnio produktyvumo sektoriams ir kelia papildomus reikalavimus darbuotojų perkvalifikavimui.
Mažėjant darbo jėgos pasiūlai, didėja spaudimas atlyginimams, o tai, nesant pakankamo produktyvumo augimo, silpnina mūsų gebėjimą konkuruoti. Todėl demografija yra tiesioginis veiksnys, lemiantis eksporto galimybes ir ilgalaikį biudžeto pajamų potencialą.
Kas už tai sumokės
Gyvenimo lygio augimas vyksta kartu su sparčiai didėjančiais valstybės finansiniais įsipareigojimais. Pagal Europos Komisijos SAFE programą Lietuva pateikė apie 6,4 mlrd. eurų lengvatinių paskolų prašymą gynybos investicijoms. Šios paskolos bus grąžinamos laikotarpiu, kai dėl demografinių pokyčių augs išlaidos pensijoms ir sveikatos apsaugai, mažinant fiskalinį lankstumą.
Atsakymas į klausimą, kas už tai sumokės, priklausys ne nuo ko kito, o nuo produktyvumo augimo ir eksportuojančių sektorių plėtros tempo. Lėtesnis produktyvumo augimas reikš didesnį mokesčių spaudimą dirbantiesiems, lėtesnį viešųjų paslaugų gerėjimą arba – labiausiai tikėtina – abu šiuos veiksnius kartu.
Jei ekonomikos struktūra nesikeis pakankamai greitai, auganti gerovė vis labiau bus finansuojama per skolą arba elementarų mokesčių didinimą. Nes iš tiesų Lietuvos gerovę ilgalaikėje perspektyvoje finansuoja ne vidaus vartojimas, o eksportas. Jei eksporto struktūra išlieka žemos ar vidutinės pridėtinės vertės, o produktyvumo augimas lėtėja, gerovės augimas tampa fiskaliai trapus.
Dabartinis gyvenimo lygis yra ilgalaikis ekonominis įsipareigojimas. Valstybei būtina strategija, orientuota į produktyvumo didinimą, eksporto struktūros stiprinimą ir technologinę transformaciją. Tik tokiu atveju gerovės augimas bus paremtas realiu ekonominiu pajėgumu.
Išvada akivaizdi, bet ne visiems patinkanti: gerovės lygį galima pakelti politiniais sprendimais, bet jį išlaikyti galima tik ekonomikos produktyvumu.