– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai aviacijoje?
– Viskas prasidėjo 2015 m., kai įstojau į VGTU Skrydžių valdymo studijas. Dar antrame kurse įsidarbinau keleivių registravimo agentu antžeminio aptarnavimo įmonėje „Baltic Ground Services“. Tiesa, su manimi kartu įsidarbino ir daugelis mano kursiokų – visi norėjome kuo greičiau pažinti aviaciją iš arčiau.
Pamenu, kad pradžia nebuvo lengva. Darbas prasidėdavo 3–4 val. ryto, oro uoste išbūdavome iki 8–9 val., o tuomet iškart vykdavome į paskaitas, kur praleisdavome likusią dienos dalį. Dabar suprantu, kad būtent ši patirtis padėjo įsitvirtinti aviacijos bendruomenėje. Per tą laiką užmezgiau daug profesinių ryšių, kuriuoss palaikau iki šiol.
Susiję straipsniai
– Panašu, kad tai buvo gana įtemptas metas. Kas labiausiai motyvavo neprarasti atkaklumo?
– Labiausiai motyvavo pati aviacija ir karjeros galimybės – nuosekliai dirbant tikrai galima daug pasiekti. Be to, labai žavėjo ir pati darbo aplinka: saulėlydžiai ir saulėtekiai oro uoste iš tiesų atrodo įspūdingai, o darbas suteikė galimybę praleisti daugiau laiko su grupiokais. To visiškai pakako, kad jausčiausi patenkintas tuo, ką darau.
Buvo naudinga kuo ankčiau pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodo darbas aviacijoje, nes nemažai žmonių, pasirinkę šias studijas, iki galo neįsivaizduoja pačios srities ypatumų. Per darbą pajutau ne tik tai, kokia plati yra aviacija, bet ir kiek daug galimybių joje esama.
– Pastaruosius penkerius metus dirbate techninės priežiūros valdymo centro (MCC) koordinatoriumi. Skamba sudėtingai – kaip nepažįstamam žmogui paaiškintumėt, ką veikiate darbe?
– Paaiškinti iš tiesų nebūna lengva. MCC srityje atsidūriau jau po magistro studijų. Netrukus po studijų baigimo prasidėjo pandemija ir aviacija sustojo – ne kartą siunčiau savo gyvenimo aprašymą įvairioms įmonėms, tačiau atsakymų nesulaukiau. Net buvau pradėjęs galvoti, kad atėjo metas ieškoti kitos karjeros krypties.
Tada visai netikėtai paskambino „Avion Express“. Jau kitą dieną nuvykau į pokalbį, o dar kitą dieną gavau darbo pasiūlymą ir pradėjau dirbti. Esu čia jau penkerius metus, per kuriuos pavyko visai nemažai nuveikti ir pakilti nuo techninės priežiūros operatoriaus iki vadovo pavaduotojo. MCC techninis koordinatorius – tai specialistas, kuris nuotoliniu būdu stebi orlaivio techninę būklę, padeda spręsti su gedimais susijusias problemas – nuo kosmetinių defektų iki sunkaus variklio gedimo – konsultuoja įgulą ir komunikuoja su orlaivių bei komponentų gamintojais.
Pagrindinė mano ir kolegų užduotis – užtikrinti, kad skrydžiai vyktų laiku ir saugiai. Tai reikalauja didelės atsakomybės ir greitų sprendimų, nes nuo mūsų veiksmų priklauso sklandus operacijų vykdymas. Būtent tai ir suteikia darbui dinamikos bei įdomumo.
– Orlaivių priežiūra ir remontas yra labai sudėtinga sritis, o jūs problemas dažniausiai sprendžiate per atstumą. Kaip atrodo šis procesas?
– Atstumas iš tiesų gali tapti papildomu iššūkiu, ypač jeigu orlaivis yra šalyje, kurioje nelabai bendraujama anglų kalba. Pats procesas įmanomas visų pirma modernios kompiuterinės įrangos dėka. Jei kas nors nutinka, savo kompiuteriuose iš karto matome, kad atsirado problema – nereikia laukti piloto skambučio. Kartais apie galimą gedimą sužinome net anksčiau nei pati orlaivio įgula.
Toks operatyvumas leidžia reaguoti labai greitai ir užbėgti didesniems nesklandumams už akių. Tarkime, orlaivis dar yra ore, o mes jau matome, tam tikrų sistemų veikimo nukrypimus. Tokiu atveju galime viską sudėlioti taip, kad orlaiviui nusileidus technikas iš karto galėtų atlikti reikiamus darbus.
– Ar dažnai pasitaiko netipinių situacijų? Ar būna atvejų, kai užduotis ima atrodyti pernelyg sudėtinga?
– Būna, kad nutinka labai nestandartinių, o kartais ir neįtikėtinų situacijų. Atsimenu, dirbau dar tik pusmetį, kai vienu metu tą pačią dieną man paskambino trys kapitonai, susidūrę su kone identiška problema. Reikalą apsunkino ir tai, kad visi jie tuo metu buvo oro uoste, kuriame neturime savo bazės ar partnerių. Tokiais atvejais prireikia kūrybiškumo – skraidiname ten savo specialistus ar ieškome vietinių, kurie galėtų mums padėti. Kartais problemą išspręsti gali ir patys pilotai, vadovaudamiesi mūsų instrukcijomis. Dalis šio darbo žavesio yra tai, kad kiekvienas atvejis – unikalus.
– Pastaraisiais metais ėmėtės ir dar vieno iššūkio – mokotės pilotavimo. Kodėl ryžotės jį išbandyti?
– Man visada buvo įdomu išbandyti save naujuose srityse. Mano išsilavinimas labiau susijęs su skrydžių valdymu, bet dirbu su orlaivių technine priežiūra. Kai kažką darydamas pasijaučiu pernelyg patogiai, pasidaro nebeįdomu. Pilotavimas mano gyvenime atsirado kaip kitas logiškas tobulėjimo žingsnis. Tiesą sakant, visada norėjau jį išbandyti, bet vis abejojau – svarsčiau, kad gal jis skirtas ne man arba kad jau per vėlu pradėti.
Galiausiai ryžausi pamėginti. Prisipažinsiu, maniau, kad mokytis bus šiek tiek paprasčiau, vis dėlto skraidymas yra pilnas iššūkių, pradedant oro sąlygomis ir baigiant kitais išoriniais faktoriais. Tačiau iš šių mokslų gavau labai daug naujų žinių ir patirties, tad visiems svarstantiems patariu duoti pilotavimui šansą. Didžiuliu įkvėpimu man tapo mano pirmasis instruktorius. Kai jis pradėjo mokytis komercinio pilotavimo, jam jau buvo virš keturiasdešimties, tačiau jis vis tiek spėjo susikurti puikią karjerą. Aviacijoje iš tiesų nėra jokių „per vėlu“.
– Ar yra tekę pilotuojant susidurti su situacijomis, kurios ne juokais patikrino jūsų pasiruošimą?
– Psichologiškai sudėtingiausias buvo pirmasis solo skrydis. Iki tol visada jaučiau instruktoriaus užnugarį, o čia turėjau pats pakilti ir nepadaryti klaidų, nesikliaujant niekieno pagalba. Tam reikėjo peržengti tam tikrą vidinį barjerą.
Labai įstrigo vienas įvykis, kai skrendant patekome į gana didelį debesį. Palindau po juo ir pajutau, kad lėktuvą oro srautas stipriai traukia į viršų. Instruktorius patarė nustoti akseleruoti ir, regis, viskas jau buvo gerai, bet kitoje debesies pusėje mus pradėjo traukti žemyn. Instruktorius perėmė valdymą ir saugiai nutupdė orlaivį. Ši patirtis leido geriau suprasti realias oro sąlygų įtakas ir praktinio mokymosi svarbą pilotavime. Dabar jau gerai žinočiau, kaip elgtis panašioje situacijoje.