Žemės nusavinimas visuomenės poreikiams – kaip dažnai tai nutinka ir kiek svarbūs savininko norai

Jau beveik 10 metų Vilniaus Žvėryno rajone veikia vaikų žaidimų aikštelė, dėl kurios kilo savivaldybės ir žemės savininko ginčas. Dar 2017 m. Eugenijos ir Leonido Pilimonovų fondas savivaldybei suteikė teisę jam priklausančiame sklype Latvių g. įrengti aikštelę.

Per tą laiką pasikeitė žemės sklypo savininkas, kuris pernai kreipėsi į savivaldybę su prašymu minėto žemės sklypo paskirtį pakeisti į rekreacinę. Savininkas nori panaikinti vaikų žaidimų aikštelę ir įrengti padėlio aikštyną ar pastatyti daugiabutį. Savivaldybei atsisakius pakeisti paskirtį savininkas paprašė mokėti už sklypo nuomą tuo laikotarpiu, kai savivaldybė juo naudosis.

Šiuo metu sprendžiama, kaip pasielgti savivaldybei – mokėti nuomą ar pačią aikštelę perkelti į kitą vietą. Savivaldybė nuoma mokėti atsisako, tačiau iki žadėto termino vaikų žaidimo aikštelės neiškėlė. Apie planuojamą iškėlimą gyventojai neinformuoti.

Žvėryno seniūnijos Sėlių seniūnaitė Ieva Dzedulionienė paaiškino, kad buvo surengta gyventojų apklausa, ar šie sutinka, jog erdvė Boriso Nemcovo skvere – aplink ančių tvenkinį – išliktų vieša ir neužstatyta. Apklausoje pasisakė 372 gyventojai, iš kurių 95 proc. su tuo sutinka.

Sklypo savininkas su aptariamu sklypu gali daryti tai, ką leidžia įstatymai. Tačiau ten nuo neatmenamų laikų yra viešoji erdvė, gyventojai prie jos įpratę ir naudojasi viešosioms reikmėms.

„Suprantama, kad žemė buvo grąžinta pagal restituciją (nors ne tiems, iš kurių buvo nusavinta), tačiau po to ji buvo parduota. Labai įdomu, jog savivaldybė nesutinka išsinuomoti aptariamo sklypo už rinkos kainą. Sakyčiau, tai net keista, nes tokiu atveju aikštelės nereikėtų perkelti ir aplink esanti erdvė liktų viešam naudojimui. Seniūnaičių sueigoje siūliau Savivaldybės tarybai tą sklypą išpirkti iš savininko. Šitą klausimą nutarta svarstyti vėliau, kitoje sueigoje“, – kalbėjo seniūnaitė.

Jos teigimu, pagal bendrojo plano rodiklius, toje vietoje galima statyti rekreacinės paskirties pastatus, ne kokius biurus ar daugiabučius. Tad, manau, tai yra tiksinti bomba, nes savininkas anksčiau ar vėliau tikrai ką nors ten pastatys, jeigu savivaldybė nesiims iniciatyvos išsaugojimui. O pastačius kitus pastatus, sugriūtų bendra erdvė, jos vaizdas ir naudojimas.

Panaši situacija šiuo metu vyksta ir kitoje sostinės vietoje – Tarandės rajone. Gyventojai gavo perspėjimus, kad planuojant magistralinio kelio A16 ruožo Vilnius-Trakai inžinerinį vystymą, iš gyventojų gali būti perimami žemės sklypai ar jų dalys, esantys Galvės gatvėje.

Lrytas redakcijos gautuose dokumentuose rašoma, jog žemės sklypai, esantys prie Galvės gatvės dalies bei juose stovintys pastatai ar kitas privatus turtas gali būti perimamas visuomenės poreikiams panaikinus asmeninės nuosavybės teisę. Už tokį žemės perėmimą savininkams, kaip teigiama, bus sumokama rinkos kaina, tačiau jie negali nesutikti valstybei atiduoti sau priklausančios žemės.

Partijos „Lietuva – VISŲ“ pirmininko, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario Aleksandro Nemunaičio teigimu, Tarandės atvejis sudėtingas tuo, kad kalbama apie privačią nuosavybę, o tai reiškia, jog savivaldybės galimybės tiesiogiai sustabdyti tokius projektus yra ribotos.

Tačiau tai nereiškia, kad miestas neturi jokių įrankių ar atsakomybės. Būtent savivaldybė nustato teritorijų planavimo taisykles, želdynų apsaugos principus ir gali iš anksto apibrėžti, kur plėtra galima, o kur – ne.

„Kiek man žinoma, šioje vietoje planuojami infrastruktūros gerinimo darbai susiję su eismo saugumu ir pralaidumu šalia magistralės A16. Tokie projektai iš principo yra reikalingi, nes miestas auga ir infrastruktūra turi prisitaikyti prie didėjančių srautų. Tačiau labai svarbu, kad gyventojų nuosavybės klausimai būtų sprendžiami maksimaliai skaidriai ir pagarbiai, užtikrinant teisingą kompensavimą. Tokiose situacijose savivaldybė turi ne tik įgyvendinti projektus, bet ir išlaikyti gyventojų pasitikėjimą“, – situacijos sudėtingumą įvardino pašnekovas.

Jo manymu, problema ta, kad dažnai šie sprendimai priimami per vėlai, kai konfliktas su bendruomene jau įsiplieskęs. Tokiose situacijose gyventojai paliekami prieš faktą – arba statybos, arba ilgi teisiniai ginčai.

Jei nebus aiškios politikos dėl žaliųjų teritorijų apsaugos, panašių atvejų matysime ir kituose Vilniaus rajonuose. Todėl klausimas šiandien ne tik apie Tarandę, o apie tai, ar miestas turi valią iš anksto nusibrėžti ribas.

Miesto savivaldybės pareiga, pirmiausia, yra ginti viešą interesą ir užtikrinti subalansuotą miesto plėtrą, derinant sprendimus su vietos bendruomenėmis. Deja, pasak A. Nemunaičio, šiandien dažnai matome priešingą praktiką – sprendimai priimami fragmentiškai, vertinant kiekvieną sklypą atskirai, o ne planuojant teritorijas kompleksiškai.

Dėl to susidaro situacija, kai miestas tankinamas be aiškios vizijos, o žalieji plotai pamažu nyksta. Bendruomenių įtraukimas dažnai tampa formaliu procesu, o ne realiu dialogu.

Tokia praktika ilgainiui didina gyventojų nepasitenkinimą. Savivaldybė turėtų būti daug aktyvesnė saugant viešąsias erdves ir aiškiai apsibrėžti, kurios teritorijos yra neliečiamos. Tik sisteminis planavimas, o ne pavieniai sprendimai, gali užtikrinti darnų miesto vystymąsi.

Paklaustas, kas nutinka, jeigu žemės savininkas nesutinka atiduoti sklypo, ar jo dalies, opozicijos atstovas paaiškino, jog tuomet savivaldybė gali inicijuoti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tai yra įstatymu numatytas procesas, kuris leidžia įgyvendinti svarbius infrastruktūros projektus, tačiau jis turi būti taikomas tik kraštutiniu atveju.

Tokiu atveju privaloma užtikrinti teisingą ir rinkos kainą atitinkančią kompensaciją savininkui. Visgi praktikoje labai svarbu pirmiausia ieškoti susitarimo, nes priverstiniai sprendimai dažnai sukelia ilgus ginčus ir mažina pasitikėjimą institucijomis. Geriausias sprendimas visada yra dialogas, o ne ultimatumai. O kai dialogo pritrūksta – procesas tampa daug sudėtingesnis nei turėtų būti.

Anot jo, tokių atvejų nėra daug – tai tikrai nėra dažna praktika. Tačiau tam tikrais atvejais tai neišvengiama, jei norima užtikrinti miesto infrastruktūros ir viešųjų paslaugų plėtrą. Kalbama apie kelius, darželius, mokyklas ar viešąsias erdves, kurios reikalingos visiems gyventojams.

Svarbiausia, kad tokie sprendimai būtų pagrįsti, skaidrūs ir užtikrintų teisingą kompensaciją savininkams. Deja, kartais kyla klausimų dėl proceso aiškumo ir komunikacijos su žmonėmis. Todėl labai svarbu, kad savivaldybė šiose situacijose veiktų jautriai ir atsakingai.