Jei kaina užfiksuojama, o savikaina kyla ir ją pralenkia, galimi trys keliai situacijai plėtotis. Juos D. Dundulis įvardijo „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“.
Vienas variantas – kažkas kompensuoja skirtumą. Kitas – produktas tiesiog dingsta iš rinkos. Trečiasis – priverstinis reguliavimas, kai verslui liepiama prekiauti nepaisant nuostolių.
„Beje, esu tai matęs praktiškai: kai buvo įvedamas euras, reikalauta fiksuoti kainas.
Verslininkas įvardijo, kodėl vengia dirbti su valdžia ir kur valstybė galėtų sutaupyti milžiniškas lėšas
Tuo metu prekybininkams tam tikra prasme pasisekė, nes prasidėjo defliacija ir savikaina mažėjo. O kadangi kainas užfiksavo, niekas jų nemažino.
Jei kainą sumažinsi, o vėliau ji pradės kilti, jos nebegalėsi padidinti – visi tai suprato. Todėl tą pusmetį iš esmės gyvenome gaudami didesnį pelningumą – neapsimetinėsiu, taip tikrai buvo“, – pasakojo „Norfos“ savininkas.
Susiję straipsniai
Tačiau, pasak jo, tai galėjo pasisukti ir į priešingą pusę: jei tuo metu kainos būtų kilusios, prekybininkams būtų buvę blogai.
Be to, D. Dundulio teigimu, ne visada rinkoje suveikia logika, nors atrodytų, kad logiškai dėliojant reikalai turėtų vystytis kitaip.
„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dažnai norisi vadovautis logika, bet pasitaiko visiškai nelogiškų dalykų. Pavyzdžiui, grūdų kainos. Šiuo metu jos yra praktiškai ties žemiausia riba, nors trąšos, darbo jėga, technika pabrango – viskas aplink brango, o grūdai atpigo.
Pavyzdys su pienu: šiuo metu žaliavinio pieno kaina nukritusi žemiau savikainos – tai nėra gerai. Pieno produktų kainos parduotuvėse taip pat sumažėjo: šiandien Lietuvoje nėra problemų sviestą nusipirkti už 1,19 euro, nors pernai tuo pačiu metu žemiausia kaina buvo apie 2 eurus.
Žaliavinis pienas turi būti brangesnis, nei dabar yra“, – aiškino D. Dundulis.
Jo nuomone, tokius pokyčius pieno sektoriuje lėmė tai, kad užsidarė Kinijos rinka – ES atsirado pieno gaminių perteklius. Nei prekybininkai, nei perdirbėjai neparduoda tiek produkcijos, kiek anksčiau, todėl ir žaliavinio pieno reikia mažiau.
Laidos pašnekovo teigimu, ir apie naftą nereikėtų pamiršti: jos pasiūla rinkoje sumažėjo, o tai iškart padidino kainas. Tačiau paaugus kainai, krenta vartojimas. „Esu įsitikinęs, kad ir šiandien Lietuvoje degalų vartojimas kiek sumažėjęs. Galbūt nedaug, bet jis vis tiek sumažėjo“, – vertino verslininkas.
Kainai kylant, naftą išgaunančioms šalims tampa naudingiau didinti gavybą, nes jos pradeda dirbti labai pelningai. Tuomet rinkai pateikiama daugiau naftos, o kaina ima kristi.
„Po didelio kainų augimo visada seka kritimas. Visada. Nepriklausomai nuo produkto, ar tai būtų nafta, aliejus, ar pieno produktai“, – apie verslo ciklus kalbėjo D. Dundulis.
Jo prognozėmis, pieno rinkoje reikia ruoštis brangimui: dabar visoje ES mažėja karvių skaičiaus. Kai jis susitrauks tiek, kad pieno pradės trūkti, žaliavinio pieno kaina šaus į viršų, o kartu brangs ir pieno produktai.
„Tačiau yra dar vienas svarbus aspektas. Vakarų pasaulio valdžios siekia patenkinti rinkėjų lūkesčius, todėl tam tikrais laikotarpiais į ekonomiką įleidžia papildomų pinigų. Šie „tušti“ pinigai sukelia infliaciją.
Jeigu tokių pinigų nebūtų, kainų lygis išliktų panašus. Atsiradę tušti pinigai mažina pinigų vertę“, – kalbėjo verslininkas.
Paklaustas, kaip vertina siūlymą nustatyti degalų kainų lubas, D. Dundulis atsakė: „Man įdomiausia, kad toks siūlymas ateina iš prezidento, kuris anksčiau dirbo banke patarėju. Jei palygintume jo tuometinius pasisakymus ir dabartines idėjas, matytume priešingybes. Kuriuo atveju jis netikras?“
Pati idėja, verslininko nuomone, verta būti išbandyta kaip ir kiekviena kita.
„Atvirai pasakius, netgi kažkiek laukiau, kad būtų pabandyta fiksuoti vienos ar kitos prekės kainas ir pamatyti, kas iš to išeis. Asmeniškai tuo netikiu, bet kartais iš nesėkmingo bandymo gali gauti pamokantį rezultatą – jei nieko nedarysi, niekada nežinosi“, – sakė D. Dundulis.
Tačiau, kalbant apie degalų kainas, jis neskuba kaltinti degalinių dėl didelių antkainių. Jo nuomone, degalinių antkainis yra palyginti nedidelis – keli centai už litrą. Iš jų reikia išlaikyti visą infrastruktūrą: kolonėles, talpyklas, darbuotojus ir dar uždirbti pelno. D. Dundulis svarstė, kad pelnas siekia apie 1 proc. nuo degalų apyvartos.
„Būtų įdomu pamatyti, kas nutiktų, jei Vyriausybė bandytų kontroliuoti „Orlen Lietuvą“. Kuo baigtųsi santykiai su Lenkija? Mano nuomone, tai labai jautrus politinis klausimas.
Mes nieko negalime padaryti, todėl nevaidinkime. Patys padarėme tokius žingsnius – pradarome naftos nepriklausomybę, o dabar turime rezultatą“, – kritikavo D. Dundulis.