Kainoms palyginti – patikimas duomenų šaltinis

„Pastaruoju metu smarkiai suaktyvėjo kai kurių prekybos tinklų pagyros, esą jų parduotuvėse maisto prekių kainos yra mažiausios, o kaip įrodymai pasitelkiami kainų palyginimą atliekančių įmonių „tyrimai“.

Specialistai tokių primityvių triukų rimtai net nevertina, bet dalį visuomenės tokie „tyrimai“ suklaidina“, – teigė 163 parduotuves Lietuvoje valdančios bendrovės „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas ir gamybos bei logistikos įmonės „Rivona“ generalinis direktorius D.Dundulis.

Anot jo, ne mažiau primityvi ir kai kurių prekybos tinklų pasitelkta palyginamoji reklama, kai palyginamos dviejų panašių produktų kainos.

Kai kurie prekybos tinklai, konkuruodami dėl pirkėjų, imasi įvairių reklaminių manipuliacijų.

„Įsivyravo tokia situacija: kuris nors iš tinklų, tam tikrą dieną sumažinęs keleto maisto produktų, pavyzdžiui, sūrio ar dešrelių, kainas, tuo pat metu ima jas lyginti su konkurentų tų pačių produktų kainomis.

Taip elgtis nesąžininga. Tai akivaizdi pirkėjų apgaulė, nes visuomet galima geresnę ar mažiausią kainą pasiūlyti vienos rūšies maisto produktams, o patiriamus jų pardavimo nuostolius kompensuoti pabranginant kitas prekes. Juk mažmeninės prekybos centruose siūloma net 15–20 tūkst. prekių rūšių“, – aiškino D.Dundulis.

Tačiau, pasak jo, dalį pirkėjų tokie pasiūlymai suvilioja ir kartu suklaidina, nes jie neįvertina visos dažniausiai įsigyjamų prekių krepšelio kainos.

Juk retas pirkėjas lankosi įvairiose parduotuvėse medžiodamas akcines prekes ar, užėjęs į parduotuvę, perka tik vieną prekę gerai žinodamas, kiek ji kainavo anksčiau, o kiek – pritaikius nuolaidą.

„Dauguma pirkėjų, privilioti mažiausių keleto produktų kainų, būtent į to tinklo parduotuves užsuka vos vieną kitą kartą per savaitę ir apsiperka ilgesniam laikui.

Nesvarbu, kuris tinklas naudoja palyginamąją reklamą, esmė išlieka ta pati: paimama konkurento parduodamo produkto kaina, užfiksuota konkrečią dieną, o kitądien tokią pat ar labai panašią prekę pasiūloma įsigyti pigiau.

Tokie triukai pasitelkiami tik pirkėjams prisivilioti. Iš tiesų žmonės, ateidami įsigyti pigiosios prekės, kartu į krepšį prisikrauna visko, ko jiems iš tiesų reikia.

Taip akciją pasiūlęs prekybos tinklas parduoda kitas – nereklamuojamas prekes, nes jos kainuoja brangiau nei pas konkurentus.

Pirkėjams būtų pravartu ir patiems visada apskaičiuoti bendrą visų būtinųjų maisto prekių krepšelio kainą, o ne džiaugtis vieną ar kitą prekę įsigijus pigiau“, – sakė D.Dundulis.

„Pirkėjams pravartu būtų per– prasti ir kainų palyginimo platformų bei bendrovių teikiamus duomenis ir jų veiklos principus“, – atkreipė dėmesį „Norfos“ vadovas.

Anot jo, dažniausiai pirkėjams pateikiami bendrovės „SeeNext“, kainų palyginimo portalo pricer.lt bei valstybės įmonės Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) būtinųjų maisto produktų kainų palyginimai.

Svarbu ir tai, kad portalas pricer.lt neatskleidžia savo juridinio statuso, – įmonių kreditingumo duomenų bazė Rekvizitai.lt nepateikia apie jo steigėjus informacijos, jos nėra ir Registrų centre.

Prekybos ekspertai atkreipia dėmesį ir į tai, kad viena kainų palyginimo bendrovių atsirado tuomet, kai Lietuvoje veiklą pradėjo naujas mažmeninės prekybos tinklas, kurio maisto prekių kainas ši palyginimų bendrovė paprastai ir nurodo kaip mažiausias.

„Kainų palyginimo portalas jau kelerius metus dažniausiai mažiausias kainas „randa“ didžiausiame mažmeninės prekybos tinkle, nors mūsų specialistai tiksliai žino, kad portalo ar bendrovės skelbiamos mažiausios kainos dažnai klaidina pirkėjus.

Prieš kelerius metus dar buvome linkę „tyrėjus“ informuoti apie gausias klaidas, bet supratome, kad šios klaidos nėra atsitiktinės, o nuolatiniai atsiprašymai – tik formalumas.

Savo išplatintų klaidų jie paprastai nelinkę taisyti, – teigė D.Dundulis. – Apie pirkėjų klaidinimą esame pranešę ir Vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri turėtų ginti pirkėjų teises į teisingą informaciją.“

Anot D.Dundulio, tyrimuose atsirandančios „klaidos“ gali būti paaiškinamos pasitelkus patarlę „kieno rogėse sėdi, to ir giesmelę giedi“.

„Kiekvienos bendrovės tikslas yra uždirbti pelno. Tuomet, kai jo siekiama, randama ir galimybių mažiausioms kainoms atsirasti tam tikrą dieną tam tikroje parduotuvėje.

Tokią specifinę klaidinančią kainų atranką galima palyginti su sporto aistruoliams pažįstamu teisėjavimu per rungtynes.

Būna situacijų, kai kokia nors krepšinio komanda teisėjams būna sumokėjusi, galbūt ne tiesiogiai, o per aplink, tačiau gerai matoma, kuriai komandai per rungtynes tie teisėjai būna palankūs ir skiria nepelnytas pražangas“, – alegoriją pateikė „Norfos“ vadovas.

Pasak jo, dėl objektyvumo, kad pirkėjams būtų aišku, kurią „žaidėjų komandą“ palaiko kainų palyginimą atliekantys „teisėjai“, jie turėtų atskleisti ir savo finansavimo šaltinius.

Remdamasi visai kitokia metodika būtiniausių maisto produktų kainas kiekvieną savaitę palygina valstybės įmonė ŽŪDC.

Ji vidutinę mažiausią būtiniausio maisto produkto kainą kiekviename prekybos tinkle apskaičiuoja panaudodama trijų analogiškų produktų, pavyzdžiui, fermentinio sūrio, kainas.

Jos fiksuojamos Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje ir Marijampolėje – esančiose prekybos tinklų parduotuvėse.

Be to, vidutinėms mažiausioms 19 būtiniausių maisto produktų kainoms apskaičiuoti ŽŪDC nefiksuoja kainų tų produktų, kuriems taikomos nuolaidos – skelbiamos akcijos.

„Akivaizdu, kad iš visų minėtų kainų tyrėjų tik ŽŪDC yra finansiškai nepriklausomas nuo užsakovų įtakos, nes tai valstybės įmonė, kuri finansuojama visų mūsų – mokesčių mokėtojų – pinigais“, – atkreipė dėmesį D.Dundulis.

Apsilankius interneto tinklalapyje produktukainos.lt galima stebėti kas savaitę skelbiamus ŽŪDC duomenis – būtiniausių maisto produktų mažiausią vidutinę kainą penkių didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų parduotuvėse.

Tinklalapyje pateikiamos objektyviai matematiškai apskaičiuotos vidutinės būtinųjų maisto produktų kainos, pavyzdžiui, duonos, miltų, makaronų, įvairių kruopų, dešrų ir dešrelių, pieno ir įvairių jo gaminių, rapsų ir saulėgrąžų aliejaus.

„Ši valstybės finansuojama savarankiška organizacija nesistengia niekam įtikti. Ji pateikia tokias kainas, kokias specialistai randa kiekvieno iš prekybos tinklų parduotuvėse, ir tiria jas pagal objektyvią metodologiją.

Pirkėjai, kurie nori gauti objektyvios, netendencingos informacijos apie mažiausias vidutines maisto produktų kainas, turėtų vadovautis ŽŪDC duomenimis“, – teigė D.Dundulis.

Pasak jo, ŽŪDC tyrimuose taip pat pasitaiko netikslumų, bet, priešingai nei kiti tyrėjai, jo specialistai atsižvelgia į pateiktus faktus ir, gavę įrodymus, savo duomenis patikslina.

Kone visi Lietuvoje veikiantys didieji mažmeninės prekybos tinklai ŽŪDC pateikiamais duomenimis nelinkę naudotis ir jų pirkėjams nepateikia.

„Akivaizdu, kad daugybę metų kiekvieną savaitę yra skelbiami ŽŪDC duomenys daugumai mažmeninės prekybos tinklų neįtinka. Kainų stebėsena juk liudija, kad iš 19 būtiniausių maisto produktų bent 13–16-os vidutinė mažiausia kaina visuomet yra „Norfos“ tinklo parduotuvėse“, – konstatavo D.Dundulis.

Tikėtina, kad pirkėjams būtų naudinga sužinoti ir visų mažmeninės prekybos tinklų prekėms taikomų antkainių vidurkį. Tokie duomenys dar geriau atskleistų, kurie iš jų taiko mažiausius, o kurie – didžiausius antkainius.

„Pavyzdžiui, „Norfos“ parduotuvėse taikomas vidutinis antkainis pernai padidėjo vos 0,02 procentinio punkto.

2024-aisiais jis sudarė 22,15 proc., pernai – 22,17 proc., taigi beveik nepasikeitė, – ypač retai atskleidžiama mažmeninės prekybos tinklų statistika pasidalino „Norfos“ vadovas. – Svarbu ir tai, jog nurodytas antkainis anaiptol dar nėra įmonės pelnas.

Lėšomis, kurios gaunamos iš prekių įsigijimo ir pardavimo kainų skirtumo, yra finansuojama visa mažmeninio tinklo veikla – padengiamos visos sąnaudos. Grynasis pelnas mūsų tinkle pastaruosius keletą metų sudarė apie 2,3–2,5 proc.“, – paaiškino D.Dundulis.