Sumokėjo už mokymus, o atsidūrė teisme – brokerės istorija atskleidė netikėtą teisinį paradoksą

„Ši byla iškėlė kur kas platesnį klausimą – kas Lietuvoje gina individualią veiklą vykdantį žmogų, jei jis susimokėjo iš anksto, bet paslaugos taip ir negavo?“ – sako A. Sabaitė.

Telšių apylinkės teisme nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad A. Sabaitė ir UAB „Capital Centras“ 2023-ųjų pavasarį pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Pagal ją naujam brokeriui buvo numatyti dviejų etapų mokymai – įžanginiai ir trijų mėnesių tęstiniai.

Sutartyje bendra jų vertė nurodyta 1600 eurų, pritaikant 1100 eurų nuolaidą. Pasak A. Sabaitės, 500 eurų sumai buvo išrašyta ir sąskaita, kurioje nuolaida atskirai nebuvo nurodyta.

Šis kainos skirtumas, pašnekovės teigimu, vėliau tapo svarbus kilus ginčui, nes sutartyje buvo numatyta, kad brokeriui nutraukus bendradarbiavimą ir nesukūrus įmonei bent 10 tūkst. eurų apyvartos, suteiktą nuolaidą teks grąžinti.

Pasak A. Sabaitės, ši sąlyga jai kėlė abejonių dar prieš pasirašant sutartį. Žurnalistei pašnekovė pateikė susirašinėjimą su UAB „Capital Centras“, kuriame, jos teigimu, buvo patikinta, kad 1100 eurų iš jos nebus reikalaujama net ir tuo atveju, jei bendradarbiavimas būtų nutrauktas nepasiekus sutartyje numatytų rezultatų.

„Dar daugiau – pasibaigus bendradarbiavimui, įmonės vadovas taip pat patvirtino, jog jokių pretenzijų man neturi. Tačiau po kurio laiko situacija pasikeitė“, – pasakoja A. Sabaitė. Jos teigimu, bendrovei sužinojus, kad brokerės veiklą ji tęsia savarankiškai, buvo pareikalauta sumokėti 1100 eurų – sumą, kuri sutartyje buvo įvardyta kaip mokymams pritaikyta nuolaida.

„Gavau išankstinę sąskaitą už neva vykusius mokymus. Mane tai suglumino, nes viena iš bendradarbiavimo su agentūra nutraukimo priežasčių ir buvo tai, kad jie savo pažadų neįvykdė.

Be to, man trūko informacijos, nepatiko požiūris į klientus, vienašališkas sprendimas keisti sutarties sąlygas“, – sako A. Sabaitė. Pašnekovė UAB „Capital Centras“ paprašė pateikti mokymų turinį, datas, suderinimo aktą ir sąskaitą faktūrą. Tačiau, pasak jos, prašytų dokumentų negavo – vietoje jų sulaukė skolų išieškojimo bendrovės reikalavimo sumokėti 1100 eurų.

A. Sabaitė teigia, kad dar vienas svarbus jos bylos aspektas – ne pati ginčijama skola, o tai, kaip buvo pradėtas jos išieškojimas.

2024 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimai, nustatantys reikalavimus vartotojų skolų neteisminiam išieškojimui. A. Sabaitė savo poziciją grindžia ir šio įstatymo 61 straipsniu, pagal kurio 1 dalį, prieš perduodamas vartotojo skolą neteisminiam išieškojimui, paslaugų teikėjas pirmiausia turi pats bent kartą kreiptis dėl visos skolos sumokėjimo, o nuo tokio kreipimosi turi būti praėję ne mažiau kaip 30 dienų.

A. Sabaitė pasakoja, kad 2024 m. lapkričio 27 d. jai buvo išrašyta išankstinio apmokėjimo sąskaita, kuri elektroniniu paštu atsiųsta kitą dieną. „Mano skaičiavimu, skolų išieškojimo procedūra pradėta 2024 m. gruodžio 15 d., kai nuo sąskaitos išsiuntimo buvo praėję tik 18 dienų“, – teigia ji.

A. Sabaitė taip pat kelia klausimą dėl informacijos apie jai pareikštą reikalavimą. Pasak jos, nei kreditorius, nei skolų išieškojimo bendrovė nepateikė prašytų paaiškinimų apie skolos pagrindą, dydį ir jos susidarymą.

„Pati ne kartą kreipiausi prašydama paaiškinti, iš ko susideda mano tariama skola, kokiu pagrindu ji apskaičiuota, kada ji tapo pradelsta. Mano prašymai liko be atsakymų“, – pasakoja ji. Vietoje paaiškinimų A. Sabaitė pasakoja gavusi reikalavimą sumokėti, o vėliau – ir ieškinį teisme.

„Jeigu būčiau gavusi tokius mokymus, kokie buvo žadėti, šio ginčo apskritai nebūtų. Tačiau aš iki šiol nežinau nei jų programos, nei grafiko, nei kokie konkretūs mokymai turėjo vykti ar vyko“, – priduria pašnekovė.

Jos teigimu, teisme bendrovė mokymais įvardijo kasdienius pokalbius su kolegomis, bendrus susitikimus bei kitą bendravimą.

„Teismas ieškovų neprašė pateikti mokymų programos, mokymų plano, konkrečių datų, mokomosios medžiagos, mokymų perdavimo–priėmimo dokumentų. Vietoje to buvo remtasi įmonės vadovų paaiškinimais ir dalies liudytojų parodymais. Tuo metu kita liudytojų grupė tvirtino priešingai – kad žadėtų tęstinių mokymų faktiškai nebuvo. Kodėl tuomet patikėta tik suinteresuota puse?“ – stebisi A. Sabaitė.

Savarankiška brokerės veikla besiverčiančios pašnekovės vertinimu, vien išankstinė sąskaita savaime neįrodo, kad paslauga buvo suteikta. Jos nuomone, jei tokio dokumento pakaktų reikalavimui pagrįsti nepateikiant kitų paslaugos suteikimo įrodymų, klientui faktiškai tektų įrodinėti, kad paslaugos jis negavo.

Anot jos, tokiu atveju nesąžiningi verslininkai teoriškai galėtų išrašyti išankstines sąskaitas už ginčijamas ar net nesuteiktas paslaugas ir, remdamiesi vien šiuo dokumentu, reikalauti iš klientų apmokėjimo.

„Mano nuomone, tai iš esmės pakeistų įrodinėjimo naštą ir sukurtų nesaugumą kiekvienam paslaugų gavėjui“, – sako A. Sabaitė.

A. Sabaitė paaiškina, kad, negavusi tęstinių mokymų, į teismą nesikreipė, bet tai nereiškia, jog paslaugai ji neturėjo pretenzijų. Pašnekovė tvirtina apie problemas kalbėjusi su bendrovės atstovais, o dėl keičiamų bendradarbiavimo sąlygų kreipusis ir raštu, tačiau dalis pokalbių apie mokymus vyko žodžiu.

„Kai nutraukiant bendradarbiavimą įmonės vadovas mane patikino, kad nesu bendrovei skolinga ir jokių finansinių pretenzijų man nebus reiškiama, nemačiau prasmės pati pradėti teisminį procesą vien tam, kad susigrąžinčiau 300 eurų, kuriuos buvau sumokėjusi už, mano teigimu, negautus tęstinius mokymus. Teismas būtų pareikalavęs daugiau pinigų, laiko ir kitų resursų nei pati ginčo suma. Tai buvo mano pasirinkimas nesibylinėti, o ne patvirtinimas, kad mokymus gavau“, – savo poziciją aiškina A. Sabaitė.

Būtent ši patirtis paskatino ją kelti platesnį klausimą – kur savo teises ikiteismine tvarka gali ginti individualią veiklą vykdantis žmogus?

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) aiškiai nurodo, kad individualią veiklą vykdantis asmuo yra fizinis asmuo, o juridinio asmens sąvoka jam netaikoma.

Vis dėlto Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) situaciją vertina kitaip. Ji pabrėžia, kad vartotoju laikomas tik tas fizinis asmuo, kuris prekes ar paslaugas įsigyja asmeniniams poreikiams, tačiau jeigu sutartis sudaroma profesinei ar ekonominei veiklai vykdyti, ginčas nelaikomas vartojimo ginču, todėl tarnyba jo nenagrinėja.

Siekdama išsiaiškinti, ar individualią veiklą vykdančių asmenų teisinė padėtis nėra palikta pilkojoje zonoje, redakcija kreipėsi į Seimą ir atsakingas ministerijas.

Tačiau aiškaus vienos institucijos atsakymo gauti nepavyko. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas nurodė, kad konkrečios bylos vertinti negali, ir nukreipė į ministerijas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija klausimą priskyrė kitų institucijų kompetencijai, o Teisingumo ministerija (TM) dalį klausimų nukreipė Ekonomikos ir inovacijų ministerijai (EIMIN).

Pastaroji paaiškino, kad individualią veiklą vykdantis asmuo, sudarydamas sutartį savo ekonominei veiklai, laikomas verslo subjektu, todėl tokie ginčai nelaikomi vartojimo ginčais ir VVTAT jų nenagrinėja.

EIMIN taip pat paaiškino, kad nesutarimai tarp verslo subjektų paprastai sprendžiami šalių susitarimu, mediacija, arbitraže arba teisme ir vien tai, kad viena sutarties šalis yra ekonomiškai silpnesnė už kitą, savaime nereiškia, jog atsiranda vartojimo teisiniai santykiai.

Paklausta, ar svarsto sukurti atskirą ikiteisminį ginčų nagrinėjimo mechanizmą individualią veiklą vykdantiems asmenims – panašų į Darbo ginčų komisiją ar VVTAT, – ministerija konkretaus atsakymo nepateikė. Anot jos, pirmiausia reikėtų įvertinti problemos mastą, esamų teisinių priemonių pakankamumą, galimą administracinę naštą ir tokio modelio suderinamumą su civilinės teisės principais.

Ministerija taip pat nurodė esanti atvira suinteresuotų šalių pasiūlymams. Gavusi duomenų apie sistemines praktinio teisės taikymo problemas, ji būtų pasirengusi įvertinti, ar dabartinis reguliavimas pakankamas ir ar reikalingi jo pakeitimai.

TM atkreipė dėmesį, kad civilinių ginčų šalys gali susitarti dėl mediacijos. Tam tikrose srityse veikia ir specialūs ikiteisminiai ginčų nagrinėjimo mechanizmai – administracinių, mokestinių ar darbo ginčų.

Pavyzdžiui, Lietuvos administracinių ginčų komisija, Mokestinių ginčų komisija, Smulkiojo ir vidutinio verslo ombudsmenas, o darbo teisės srityje – Darbo ginčų komisijos. A. Sabaitės nuomone, jos atveju bendrovė pasirinko kitą kelią – užuot ieškojusi abiem pusėms priimtino ginčo sprendimo, perdavė reikalavimą skolų išieškotojams.

„Užuot bandžiusi išsiaiškinti kilusį ginčą, pateikusi mano prašytus dokumentus ar pasiūliusi mediaciją, įmonė labai greitai perdavė tariamą skolą išieškojimui, o vėliau kreipėsi į teismą. Man susidarė įspūdis, kad tokiu būdu buvo siekiama ne spręsti ginčą, o psichologiškai spausti ir įbauginti žmogų, kuris tik pradėjo savarankišką veiklą ir neturėjo nei didelės įmonės finansinių galimybių, nei teisininkų komandos“, – sako ji.

A. Sabaitė visą savo istoriją apibendrina vienu paradoksu.

„Mokesčių teisėje esu fizinis asmuo. Tačiau vos tik kyla ginčas dėl paslaugos kokybės, tampu verslo subjektu, kuriam nebetaikoma vartotojų apsauga.

Tai reiškia advokatų išlaidas, ilgas bylas ir didžiulę finansinę naštą žmogui, kuris dažnai tik pradeda savo veiklą ir neturi tokių resursų kaip didelės įmonės“, – sako Asta Sabaitė.

Redakcija kreipėsi ir į UAB „Capital Centras“ vadovą Gediminą Jankauską tiek elektroniniu paštu, tiek telefonu, tačiau jis pasisakyti nenorėjo. Jei komentaras bus pateiktas, straipsnį papildysime.