Sunkia liga sergančiai vilnietei – dar vienas smūgis: į keblią padėtį patekusi moteris dabar tikisi tik žmogiškumo (2)

Netrukus Kauno apygardos teismas spręs dėl Julijai priklausančio turto pardavimo. Moters teigimu, nemokumo administratorius prašo teismo parduoti du moteriai priklausančius butus ir žemės sklypą.

„Esu individualios įmonės savininkė. Įmonės nemokumo procesas šiuo metu vyksta teisme. Mano turimais duomenimis, įmonės skolos Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) sudaro 14 074,28 Eur, „Sodrai“ – 1 241,76 Eur. Bendra šių skolų suma – 15 316,04 Eur“, – redakcijai atsiųstame laiške rašė vilnietė.

Dėl bankroto likviduojama įmonė teikė buhalterinės apskaitos ir konsultacijų paslaugas. Kaip pasakojo pati moteris, su finansiniais sunkumais įmonė susidūrė dar prieš Julijai sužinant apie ligą – nebuvo klientų, įmonė nevykdė veiklos ir susidarė skola. Tuomet VMI inicijavo įmonės bankroto procesą.

Labiausiai Juliją glumina tai, kad trijų jai priklausančių objektų bendra pradinė pardavimo kaina siekia 176 976 Eur. Tuo metu įmonės įsiskolinimas yra daugiau nei 11 kartų mažesnis.

Dabar moteris gyvena Klaipėdoje – čia gydosi, todėl nusprendė išsinuomoti butą. Tačiau tarp norimų parduoti objektų yra ir pagrindinis Julijos gyvenamasis būstas Vilniuje.

„Gal nemokumo administratorius nusprendė, kad jei man diagnozuota ketvirta stadija, vadinasi, manęs greitai nebebus ir galima viską parduoti?

<...> Turiu žemės sklypą, tegul jį parduoda ir padengia tą skolą. Tačiau nesuprantu, kodėl reikia parduoti tą butą, kuriame aš gyvenu, ir kitą, kuriam yra įregistruota hipoteka“, – stebėjosi moteris.

Julija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nemokumo administratorius siūlo gerokai sumažinti turto pardavimo kainas, jeigu jo nepavyktų parduoti pirmosiose varžytynėse.

„Pavyzdžiui, buto, kurio pradinė kaina yra 61 905 Eur, kaina vėlesniuose etapuose galėtų būti sumažinta iki 12 381 Eur. Kito buto pradinė kaina – 106 408 Eur, o vėliau siūloma ją sumažinti iki 21 282 Eur“, – pasakojo vilnietė.

Moteris pabrėžė suprantanti, kad kreditorių interesai turi būti ginami ir nesiekianti išvengti įmonės skolos. Tuo pat metu ji atkreipė dėmesį, kad pardavus gyvenamąjį būstą nebeturėtų galimybės užsitikrinti kito, kadangi dėl ligos ir gydymo negali dirbti.

„Aš neprašau panaikinti savo skolų. Prašau tik proporcingo ir žmogiško sprendimo, kuris nepaliktų sunkiai sergančio žmogaus be gyvenamosios vietos“, – teigė moteris.

Dėl susidariusios situacijos Lrytas susisiekė su nemokumo administratoriumi Vytautu Glodeniu, kuris administruoja Julijos įmonės bankroto procesą.

Paprašius paaiškinti, kodėl norima parduoti moteriai priklausančius objektus, kurių vertė yra gerokai didesnė nei įmonės skola, V. Glodenis pažymėjo, kad tuo atveju, kai individualiai įmonei yra iškeliama bankroto byla, individualios įmonės dalyvio kreditoriai yra įtraukiami į bankroto bylos procedūras ir sudaroma viena bendra bankrutuojančios įmonės kreditorių ir jos dalyvio kreditorių eilė.

Anot jo, taip yra todėl, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo.

Šiuo atveju, pasak nemokumo administratoriaus, individualios įmonės ir jos savininkės skolos siekia šešiaženklę sumą, kuri yra kelis kartus didesnė už siūlomų parduoti objektų kainą.

V. Glodenis taip pat pridūrė, kad didžiąją dalį teismo nutartimi patvirtintų finansinių reikalavimų sudaro individualios įmonės savininkės, kaip fizinio asmens, skolos.

„Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi teisę pareikšti nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis), – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas“, – komentavo nemokumo administratorius.

Paklaustas, kodėl nepardavus turto pirmosiose varžytynėse jo pradinė kaina vėliau gali būti sumažinta iki penktadalio, V. Glodenis nurodė, kad tokia tvarka nustatyta pagal analogiją taikant Civilinio proceso kodekso 718 straipsnį. Čia numatyta, kad pirmosiose varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina sudaro 80 proc. nustatytos turto kainos.

Turto nepardavus pirmosiose varžytynėse, siūloma pradinę pardavimo kainą mažinti po 20 proc. iki tol, kol turtą pavyktų parduoti. Anot V. Glodenio, taip siekiama sulaukti daugiau varžytynių dalyvių.

V. Glodenis taip pat atkreipė dėmesį, kad pradinės kainos nustatymas nelemia kainos, už kurią turtas realiai bus parduotas.

„Netgi darant prielaidą, kad turto rinkos kaina, kuri ir bus pradinė turto pardavimo kaina pirmosiose varžytynėse, yra per maža, rinka tokį menamą neatitikimą panaikins varžytynių dalyviams rungiantis dėl turto įsigijimo ir didinant siūlomą turto kainą“, – komentavo nemokumo administratorius.

Kita vertus, jeigu nustatyta pradinė kaina neatitiks rinkos kainos ir turtu nesusidomės potencialūs pirkėjai, anot V. Glodenio, turtas gali būti parduotas už mažesnę kainą.

Nemokumo administratorius taip pat pabrėžė, kad vilnietės Julijos individualios įmonės bankrotas vyksta supaprastinto bankroto proceso tvarka, todėl galutinę turto pardavimo kainą nustatys bankroto bylą nagrinėjantis teismas.

Julijos situaciją portalui Lrytas pakomentavo ir su įmonės bankroto byla nesusijęs advokatas dr. Arvydas Budnikas.

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad individualios įmonės atveju už įmonės prievoles pirmiausia atsako pati individuali įmonė. Tačiau jeigu įmonės turto nepakanka įsipareigojimams įvykdyti, už individualios įmonės prievoles savo turtu atsako ir jos savininkas. Būtent dėl šios priežasties, advokato teigimu, tokia teisinė forma nėra tinkamiausias pasirinkimas, kai verslas yra rizikingas.

„Rizikingesniam verslui tinkamesnė teisinė forma galėtų būti uždaroji akcinė bendrovė arba mažoji bendrija, nes tokiu atveju įmonės civilinė atsakomybė yra ribota.

Tai reiškia, kad analogišku atveju išieškojimas paprastai būtų nukreipiamas tik į mažosios bendrijos arba uždarosios akcinės bendrovės turtą, o jų dalyviai savo turtu už juridinio asmens prievoles paprastai neatsakytų“, – esminį skirtumą įvardijo advokatas.

Jeigu individualios įmonės turto nepakanka jos prievolėms įvykdyti, išieškojimas gali būti nukreiptas į individualios įmonės savininko turtą – jis gali būti areštuojamas ir realizuojamas, be kita ko, parduodant turtą varžytynėse, pridūrė A. Budnikas.

„Jeigu varžytynėse pardavus turtą gautų lėšų pakaktų išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti ir liktų lėšų likutis, jis būtų grąžinamas savininkui“, – taip pat teigė pašnekovas.

Advokato taip pat paklausėme, ar galioja mechanizmas, kuris užtikrintų, kad nebūtų išieškoma iš skolininkui priklausančio paskutinio būsto.

A. Budniko teigimu, įstatymas numato tam tikras paskutinio būsto apsaugos garantijas. Pavyzdžiui, teismas, įvertinęs vaikų, asmenų su negalia ar socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį, interesus ir būtinybę gyventi šiame būste, gali nustatyti, kad iš paskutinio būsto nebūtų išieškoma, kai išieškojimas vykdomas dėl nesumokėtų mokesčių už energijos išteklius, komunalines ar kitas paslaugas.

Arba, pavyzdžiui, jeigu skolininkas pateikia antstoliui įrodymus, kad išieškotiną sumą ir vykdymo išlaidas galima išieškoti per 36 mėnesius iš jo darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų, išieškojimas į paskutinį būstą, kuriame skolininkas gyvena, negali būti nukreipiamas. Vis dėlto antstolis gali realizuoti paskutinį būstą, jei paaiškėja, kad atliekant minėtas išskaitas skola per nurodytą terminą nebus išieškota.

„Jeigu nėra kitokių galimybių išieškoti skolą, pavyzdžiui, banko sąskaitoje nėra lėšų, žmogus negauna darbo užmokesčio ar kitų pajamų, neturi kilnojamojo turto, tam tikromis įstatyme nustatytomis sąlygomis gali būti realizuojamas ir vienintelis gyvenamasis būstas. Priešingu atveju kreditoriaus teisė atgauti skolą galėtų tapti tik hipotetinė“, – svarstė advokatas.

Kita vertus, esant tokioms aplinkybėms, kaip vilnietės Julijos atveju, kai asmuo sunkiai serga, A. Budnikas primena, kad antstolio veiksmus galima ginčyti teisme, jeigu yra pagrindas manyti, kad išieškojimas iš paskutinio gyvenamojo būsto neatitinka įstatyme nustatytų sąlygų ar buvo pažeistos skolininko teisės. Teismui gali būti reikšmingos ir konkrečios skolininko asmeninės, socialinės bei sveikatos aplinkybės.