Anot ministro, susiformavo praktika, kai valstybinių šalies bendrovių valdybose daugybę metų rotuojasi tie patys žmonės, dėl ko kuriasi išskirtinė tokias pareigas užimančių asmenų grupė, o tokią santvarką Lietuvoje esą galima palyginti nebent socializmui.
„Viešojoje erdvėje, feisbuke, yra tam tikrų valdybos ekspertų, (…) kurie yra parašę įrašus, kad „valdybos bendruomenė yra labai susirūpinusi“. Tai kyla klausimas – yra kažkokia valdybos narių bendruomenė, kuri rotuojasi per visų įmonių valdybas?
Nes jeigu mes pasižiūrėtume į dabartines valdybų sudėtis ir į dešimties metų laikotarpį, matytume tas pačias pavardes. Naujų žmonių ateina minimaliai, tos pačios pavardės rotuojasi iš vienos įmonės į kitą“, – laidoje „ELTA Kampas“ kalbėjo susisiekimo ministras.
Pristatė naują techniką Lietuvos oro uostuose: sumažins skrydžių vėlavimo riziką
„Susidaro tokia valdybos narių grupelė, kurie rotuojasi per visas įmones, reikalavimai surašomi taip, kad tik jie gali patekti (į pareigas – ELTA), o nauji žmonės, kurie irgi užima vadovaujančias pareigas įmonėse ar kitur, nepatenka, nes atsiranda valdybos narių bendruomenė. (…)
Tuoj turėsime ministrų bendruomenę – nesvarbu, kokia politinė jėga, tik tie (žmonės – ELTA) galės būti ministrais. Tuoj turėsime įmonių vadovų bendruomenę. Tai kur mes ateiname — į socializmą, komunizmą, Tarybų Sąjungą, kai tie patys žmonės sėdėjo tol, kol juos kaip mumijas kojomis į priekį išnešė?“ – aiškino J. Taminskas.
Susiję straipsniai
Apie sprendimą palikti pareigas nuo 2023 m. LTOU vadovavęs S. Bartkus pranešė kovą, po dviejų savaičių Susisiekimo ministerija paskelbė atšaukianti įmonės valdybą.
Tuo metu neoficialiai buvo kalbama, kad naujos valdybos formavimas gali būti susijęs su įtampomis tarp esamos valdybos ir Susisiekimo ministerijos.
Nauja valdyba paskirta rugpjūčio viduryje, tiesa, su nesklandumais – iš karto po paskyrimo viešoje erdvėje iškilo klausimų dėl nepriklausomo nario Oleksandro Laneckij praeities veiklos, galimo palankumo Rusijai, dėl to susisiekimo ministras papildomai kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), kuris grėsmių nenustatė.
Tą pačią savaitę pats O. Laneckij iš pareigų atsistatydino, tačiau valdyba vis dar neturi dviejų nepriklausomų narių, negali išrinkti naujo nuolatinio LTOU vadovo.
Ministras J. Taminskas pabrėžia, kad šis procesas greitu metu bus baigtas – valdyba bus suformuota artimiausiomis savaitėmis.
Tarp kitų interviu temų – anot ministro, „juokinga“ greičio mažinimo dalyje magistralių ruožų tema, taip bandant švelninti aukštų degalų kainų poveikį, pirmieji keleiviniai reisai iš Kauno į Varšuvą europine vėže „Rail Baltica“ – 2028 metais, naujas projektui paspartinti skirtas įstatymas bei europinis projekto finansavimas, „Fegdos“ įmonių brokas „Rail Baltica“ ruožuose, milijardo eurų lėšos kelių sektoriui kitų metų valstybės biudžete, kritika Vilniaus merui ir planai dalyvauti rinkimuose.
– Ministre, pradėkime nuo degalų kainų – švieslentėse šią savaitę tiek benzino, tiek dyzelino kainos buvo perkopusios 2 eurus už litrą. Daug kalbėta apie įvairias priemones: valdantieji, Vyriausybė, prezidentas teikia savo siūlymus – nuo akcizo mažinimo, susitarimų su Briuseliu dėl CO2 dedamosios. Jūsų vertinimu, ką čia dar galėtų padaryti Vyriausybė? Ekspertai kalba ir apie dar vieną priemonę – greičio mažinimą tam tikruose ruožuose.
– Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad kuro Lietuvoje nepritrūks. Turime „Orlen“ gamyklą, ji didžiąją dalį (naftos – ELTA) eksportuoja. Jeigu Lietuvoje trūktų kuro, eksportuotų mažiau, mūsų degalinėse kuro netrūktų – švieslentėse brūkšniukai nešvies. Todėl nereikia spekuliuoti ir panikuoti, kad gali pritrūkti kuro. Kita tema yra kuro kaina – aš visą laiką buvau ir esu kompleksinių priemonių šalininkas. Ne vienos ar kelių taškinių priemonių, o kompleksinių.
Tai reiškia nuolaidą viešajam transportui, atitinkamai peržiūrimą mokestinę politiką, taikomą iškastiniam kurui – benzinui ir dyzeliui. Tai nėra tik akcizo tema – akcizo tema turbūt labiausiai politikams suprantama, aiški sąvoka.
Ją lengviausia suprasti tautiečiams, todėl visi sukasi aplink akcizą, bet aš jau ne kartą sakiau, kad yra ir biopriedų maišymo tema, ir reikalavimas, kad žiemą degalinės būtinai turėtų arktinio dyzelino, kai Lenkijoje tokio privalomo reikalavimo nėra. CO2 dedamoji – čia vėl reikia nemaišyti europinės CO2 dedamosios ir mūsų nacionalinės CO2 dedamosios. Tai yra kompleksinės priemonės, kurias visas bendrai taikant, mano vertinimu, galėtume pasiekti geriausią rezultatą. Dabar visos tos priemonės yra atiduotos Finansų ministerijai. Finansų ministerija yra biudžeto saugotoja, todėl laukiame, su kokiais rezultatais ji grįš.
Dėl greičio ribojimo – greičio ribojimo tema yra juokinga, aš taip pasakyčiau. Dar suprantu, kai apie tai kalba politikai – gal nori dėmesio, nori, kad būtų matomi diskusijoje. Bet kai pradeda kalbėti ekspertai, tai tikrai juokingai atrodo. Žiūrėkime – kuro yra, kuro nepritrūks, tema yra kiek kainuoja kuras. Jeigu žmogus nori išleisti savo lėšas, kurias uždirba ir turi savo sąskaitoje ar piniginėje, kurui, tai yra jo teisė važiuoti greičiau – jo apsisprendimo teisė.
Jeigu jis nori taupyti, važiuos ekonomiškesniu režimu. Reikalauti iš žmogaus taupyti, jeigu jis nenori taupyti, yra juokinga. (…) Valstybės užduotis yra siekti, kad kainos būtų kuo mažesnės, o kiek žmogus išleidžia – jo teisė pasirinkti, kam ir kiek išleisti.
– Vadinasi, toks siūlymas iš principo Vyriausybėje nesvarstomas?
– Nesvarstomas. Aš tikrai, jeigu kas nors pradėtų tai svarstyti, tam priešinčiausi.
– Eikime prie kitų temų. Pakalbėkime apie dešimtmečių Baltijos šalių projektą, „Rail Baltica“ vėžę. Pirmojo etapo terminą Baltijos šalių premjerai sutarė nukelti iki 2034 metų, nuo anksčiau planuotų 2030-ųjų. Ką tai reiškia Lietuvai ir čia pradėtiems „Rail Baltica“ ruožams? Turime dešimt rangos sutarčių, darbai vyksta maždaug 114 kilometrų ruožuose. Ar šitas susitarimas ir premjerų išsakyta intencija kažką keičia?
– Jūs pasigavote Latvijos premjero spaudos pranešimą ir apie tai kalbate – (europinėje – ELTA) deklaracijoje apie tai nekalbama. Deklaracijoje kalbama, kad bendrai sieksime kuo didesnio finansavimo, skiriamo „Rail Baltica“ sekančiam finansavimo periodui nuo 2028 metų. Deklaracijoje kalbama, kad valstybės padės viena kitai – šiuo atveju latviai buksuoja, (…) mes tai žinome, matome, tai nėra naujiena.
Apie tai, kad yra sutarimas, kad visi vėliau tai darys – apie tai nekalbama, tai yra Latvijos tema, Latvija apie tai kalba pas save, tai yra jų reikalas. Mes turime labai aiškias sutartis su rangovais – nuo Kauno iki Panevėžio turėsime sankasą ir bėgius 2030 metais. Apie tai pas mus yra susitarta, ir mes žingsnis po žingsnio link to einame. Pas mus vyksta rangos, statybos, darbai ir nėra jokių kitų dalykų, kurie šiai dienai signalizuotų, jog vėliau gali būti problemų, Latvijoje apie tai kalbama. Tai nepasigaukite to, ką kalba Latvijos premjeras, nereikia to perkelti į mūsų pusę.
Taip, mes jiems padedame, stengiamės padėti, bet natūralu, kad greičiausiai jie vėluos, nes, pas mus vyksta rangos darbai, statybos, o Latvijoje ten dar niekas nevyksta – jie stato Rygos stotį, tai taip, pas juos yra iššūkių.
– Apie 30 kilometrų ruože pasirengimas darbams vyksta.
– Nuo Rygos iki Lietuvos ir Latvijos pasienio pas juos iš esmės niekas nevyksta, nelyginant kaip yra pas mus. Dar nepamirškime, kad mes turime tą pirmąjį „Rail Baltica“ ruožą nuo Kauno iki Lenkijos, ir jau šiemet pradėjome diegti signalizavimo sistemą, kad galėtų pradėti važinėti ir keleiviniai traukiniai. Mes einame prie to, kad nuo Kauno į Varšuvą be persėdimo, europine vėže, jau 2028 metų rugpjūtį, rugsėjį bus galima važiuoti keleiviams.
– Įvardintumėte, kad tas Latvijos premjero pareiškimas apie 2034 metų terminą yra labiau politinė intencija, susijusi su vidine Latvijos politika?
– Vienareikšmiškai, (…) apie tai deklaracija nekalba. Deklaracijoje kalbama, kad yra visų premjerų susitarimas bendrai siekti, kad būtų skiriamas kuo didesnis finansavimas, o jeigu yra iššūkių, vieni kitiems padėti. Bet vidinės problemos kiekvienoje valstybėje yra jos vidinės problemos, mes negalime to paveikti.
– Kalbant apie finansavimą. Europos Sąjungos biudžeto derybos jau yra paskutiniuose etapuose, karinis mobilumas svarbus aspektas. Kokia tikimybė, kad finansavimas bus užtikrintas? Kalbėta, kad Baltijos šalims šiam projektui finansuoti reikėtų apie 10 mlrd. eurų, ar tokia suma yra reali?
– Kiekviena suma yra reali. Galutinę sumą pamatysime dienos pabaigoje, kai baigsis derybos. Buvusiam periode kariniam mobilumui buvo skirta 1,7 mlrd. eurų, o dabar projektuojama 17 mlrd. eurų, bet čia bendrai visai Europos Sąjungai. Natūralu, kad kiekvienas į savo pusę tempia tas finansavimo galimybes, kad kuo daugiau lėšų būtų skirta jiems.
Kad bus skirta lėšų „Rail Baltica“, tikrai bus, bet kokia suma bus skirta, matysime tada, kai baigsis derybos, bus pasiektas susitarimas. (…) Mūsų tikslas yra, kad būtų ne mažiau kaip 10 mlrd. eurų, nes supraskime vieną dalyką: jeigu būtume baigę statyti prieš penkerius, prieš dešimt ar prieš aštuonerius metus, „Rail Baltica“ būtų kainavusi ženkliai pigiau, dabar kiekvienais metais ji brangsta. Žiinome, dėl ko: ir infliacija, ir kiti dalykai. Natūralu, kad kuo ilgiau statysime, tuo brangiau ji kainuos. Kita dedamoji – kuo ilgiau statysime, tuo bus brangiau ir tuo labiau visi pavargs. Žinote, toks trijų dešimtmečių projektas gaunasi, megaprojektas.
Taip, megaprojektai yra ilgi, bet, mano vertinimu, šis jau per ilgai tęsiasi. Ir čia nereikia nieko kaltinti, tai tiesiog yra kompleksinė problematika, tam tikrų klaidų buvo padaryta savo laiku. (…) Be to, nepamirškime Lenkijos – su lenkais kalbamės, kad jie taip pat ištiesintų vėžę ir pratęstų „Rail Baltica“ iki sienos su Lietuva iš Lenkijos pusės.
Tai praktiškai išeina keturių valstybių projektas: Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Todėl sunku koordinuoti, sunku valdyti, valstybėse keičiasi Seimai, parlamentai, vyriausybės, keičiasi tam tikri požiūriai, o viską koordinuoti yra daug iššūkių. Tai nėra tik Lietuvos problema, tai bendra mūsų regiono problematika, kuri užprogramavo ilgą statybos periodas. Natūralu, todėl kiekvienas pasakymas apie vieną ar kitą terminą pradeda kelti juoką, nes niekas projektu nebetiki.
– Daug rangovų yra įsitraukę į projektus, ir verslas kalba apie tai, kad labiausiai procesus stabdo tam tikros klaidos techniniuose projektuose, teisminiai ginčai. Užuot kartais sprendimus priimdami tarp rangovų ir užsakovų, jie persikelia į teismus. Apibendrinus, procesus turbūt stabdo procedūros, tarp jų ir biurokratinės. Ar, jūsų vertinimu, apskritai įmanoma išvengti tokio masto problemų tokiuose projektuose? Nuolat deklaruojame, kad „Rail Baltica“ yra strateginis projektas regionui, bet šiuo aspektu ar mūsų žodžiai neišsiskiria su veiksmais? Nes kartais atrodo, kad tie žodžiai, skambantys premjerų spaudos konferencijose, yra skambūs, bet kai pasižiūrime į realų projekto progresą, kartais jis nuvilia.
– Ir mūsų premjeras, ir aš esame žmonės, neatitrūkę nuo gyvenimo, ūkiški ir praktiški, kurie ne tik skambias frazes sako, bet ir mąsto, kad atitinkami projektai įgautų pagreitį. Todėl šioje vietoje atskyrėme du dalykus. Vienas, ką jūs ir sakėte, yra teisminiai ginčai. Kai yra sutartiniai santykiai tarp rangovų, tarp geležinkelių ir atitinkamų statybos įmonių – gyvename teisinėje valstybėje, natūralu, kad jeigu kyla ginčas, tenka eiti į teismą, ir teismas pasakys. Šitai paliekame teisinei valstybei, (…) kiek trunka teismai, jau yra kitas klausimas. Tikrai negalima daryti teisinių intervencijų per įstatymus ar panašiai, kad sutrumpintume laiką. Juk nekeisi Civilinio proceso kodeksu terminų, atsižvelgiant į ginčo rūšį ar šalis, teisė yra teisė.
Kita dedamoji yra biurokratiniai aspektai: projektavimas, statybos leidimo išdavimas, teritorijų planavimas, poveikio aplinkai vertinimas. Terminai beprotiškai ilgi, procedūros beprotiškai sudėtingos, ir visa tai ištęsia laikotarpį. Tada apskritai keičiasi geopolitinė situacija, prireikia projektą vėl peržiūrėti, (…) labai daug kas brangsta, keičiasi įmonių pajėgumai, viskas keičiasi.
Šioje vietoje mes ne tik turime, bet ir privalome atlikti pokyčius, todėl daug dirbome, užtrukome ne vieną mėnesį ir parengėme „Rail Baltica“ įgyvendinimo įstatymo projektą, kuris mums leistų greičiau judėti su „Rail Baltica“ statyba: tiek iki Panevėžio, tiek nuo Kauno į Vilnių, tiek ištiesinti ruožą nuo Kauno iki Lenkijos sienos. (…)
Norime, kad Seimas spėtų įstatymą priimti iki gruodžio 31 dienos, kad nuo sausio 1-osios jis įsigaliotų ir pradėtų veikti. Iš esmės tai yra panašu į tai, kaip parengėme Klaipėdos pietinio uosto įstatymo projektą, jis bus terminuotas – galios tol, kol bus pastatyta „Rail Baltica“: tiek ruožas iki Vilniaus, tiek nuo Kauno iki Lenkijos sienos, tiek visas ruožas iki Latvijos pasienio. Šis įstatymas leis sutrumpinti biurokratines procedūras, jas palengvinti, atpiginti projektą ir greičiau jį įgyvendinti.
– Ką reiškia „atpiginti“?
– Tai reiškia, kad kuo greičiau atlieki visas procedūras ir gali startuoti su rangos darbais, tuo labiau išvengi, pirmiausia, infliacijos pasekmių. Kodėl mes ilgai statome? Labai ilgai užtrunka visi teritorijų planavimo dokumentai, žemės paėmimas, poveikio aplinkai vertinimai, projektavimas ir visa kita. Tuos terminus mes sutrumpiname, viskas įvyksta greičiau, nepažeidžiant visų teisių ir teisėtų lūkesčių. Greičiau startuoja rangos darbai, greičiau pastatome ir sutaupome dėl infliacijos.
– Vadinasi, šitas įstatymas spręstų kompleksines problemas?
– Taip, spręstų būtent „Rail Baltica“ kompleksines problemas.
– Pakalbėkime apie labai konkretų probleminį aspektą. Žiniasklaida skelbė apie tam tikruose „Rail Baltica“ ruožuose aptiktus defektus, kuriuos paliko įmonių grupės „Fegda“ įmonės. Mes jau turėjome istoriją dėl šios įmonės, susijusią su kitu strateginiu objektu – Rūdninkų kariniu poligonu. Ir štai atrodo, kad istorija kartojasi: įmonė atliko darbus, vėl aptikta defektų. Lietuvos geležinkeliai turi savo poziciją, „Fegda“ kalba apie tai, kad tam tikri projektiniai sprendiniai ne visai atitiko sąlygas. Bet, turint omenyje kontekstą, ar jums iš principo nekelia klausimų visa ši situacija ir rangovo pasirinkimas? Ar tai nėra neatsakingas pasirinkimas tokio dydžio strateginiam projektui?
– Visų rangovų pasirinkimas vykdomas pagal įstatymą, tai yra Viešųjų pirkimų įstatymą, ir reikia vadovautis įstatymais. Kokia įmonė laimi ir atitinka reikalavimus, ta ir vykdo darbu, pasirašoma sutartis tarp pirkėjo ir pardavėjo, šiuo atveju – užsakovo ir darbų vykdytojo, tai yra geležinkelių ir atitinkamos įmonės.
Jeigu nesilaikoma sutarties sąlygų, jeigu tam tikri darbai atliekami netinkamai, darbai vėluoja ar kyla kitų problemų, užsakovas, šiuo atveju geležinkeliai, privalo į tai principingai žiūrėti, jie taip ir žiūri. Dviejų šalių civiliniai santykiai sprendžiami sutarties pagrindu, o, jeigu susitarti nepavyksta, einama aiškintis santykių į teismą. Teismas pasakys, kas yra teisus.
Pagrindinis darbas ir pagrindinis kriterijus, kurį keliu geležinkeliams ir visoms kitoms įmonėms, yra toks: privalo būti užtikrintas valstybės interesas, valstybės lėšos turi būti naudojamos teisingai ir skaidriai, projektai turi būti įgyvendinami laiku, kokybiškai ir nepermokant. O jeigu kyla iššūkių, įmonės juos turi išsispręsti teisiniu keliu. Visi klausimai sprendžiami tokiu būdu. Visos ministerijos įmonės privalo į tai žiūrėti principingai ir pirmiausia ginti valstybės interesus.
– Viešųjų pirkimų tarnyba, kalbant apie minėtus defektus Rūdninkų kariniame poligone, yra rekomendavusi Infrastruktūros agentūrai prie Krašto apsaugos ministerijos įtraukti įmonę į nepatikimų tiekėjų sąrašą. Jeigu tai įvyktų, ar jūs, kaip ministras, imtumėtės kokių nors veiksmų arba reikalautumėte iš Lietuvos geležinkelių politinės atsakomybės – pašalinti šį rangovą iš proceso?
– Aš teisininkas, gyvename teisinėje valstybėje. Jeigu atitinkami veiksmai atitinkamų tarnybų, atitinkamų įstaigų yra atliekami, tai pagal teisę, kitos įmonės turi taip pat vadovautis teise. Jeigu tai suponuotų, kad reikalingi atitinkami veiksmai iš tam tikrų ministerijos įmonių, tai jos juos turėtų ir atlikti. Tai nei aš reikalaučiau, nei nereikalaučiau. Aš reikalauju, kad viskas būtų atliekama pagal teisę ir skaidriai.
– Apie Lietuvos oro uostus. Istorijos chronologija tęsiasi dar nuo pavasario – kovą paskelbta apie abiejų pusių susitarimą dėl Simono Bartkaus, dabar jau buvusio oro uostų vadovo, pasitraukimo. Iš karto po to ministerija paskelbė, kad atleidžia valdybą, kuri ir atleido poną Bartkų. Visoje istorijoje neoficialiai kalbėta apie tai, kad pono Bartkaus pasitraukimas arba atleidimas — čia galima skirtingai vertinti — buvo susijęs su tuo, kad ministerija galėjo daryti poveikį valdybos sprendimui. Tad ar pono Bartkaus pasitraukimui iš Lietuvos oro uostų vadovo pareigų tam tikra apimtimi turėjo įtakos jūsų galimi asmeniniai nesutarimai?
– Aš jau daug kartų aiškinau ne vienai žiniasklaidos priemonei apie oro uostų klausimą ir daug kartų sakiau, kad oro uostų vadovo išėjimas iš darbo yra oro uostų vadovo ir valdybos tema, tai nėra mano tema. Su oro uostų vadovu aš turėjau tik darbinius santykius, būtent tam, kad užtikrintume darbo santykį ir per darbinę prizmę viskas vyktų. Bandymas suplakti oro uostų vadovo pasitraukimą su ministerijos sprendimais yra tiesiog pletkų lygio dalykas.
– Turit omenyje, kad iš ministerijos valdybai nebuvo keliamas joks lūkestis įvertinti vadovo darbą?
– Vadovo klausimas — priimti į darbą vadovą, atleisti vadovą, įvertinti jo darbą — yra vadovo ir valdybos klausimas. Kad iššūkių ir problemų su vadovavimu buvo, kad darbų nepadaryta buvo, aš vėl galiu pradėti vardinti: tarša, antidroninės sistemos, lėšos viešiesiems ryšiams ir visa kita. Tiesiog jau pradeda pabosti tą patį per tą patį vardyti, nes jau daug kartų tai buvo pasakyta: valdyba privalo sužiūrėti tuos klausimus ir prisiimti atsakomybę, ji privalo.
Nes dabar pas mus Lietuvoje labai dažnas atvejis, kai vadovai atleidžiami: valdybos atleidžia vadovus, o pačios toliau veikia. Tikriausiai paskutinis toks teisingas žingsnis buvo tuomet, kai valdyba atleido ESO vadovą ir pati atsistatydino, nes turbūt suvokė, kad valdyba irgi privalo nešti atsakomybę. Tai kam tuomet reikalingos valdybos, jeigu atsitinka krizė, tada nukerta vadovui galvą, o valdyba išplaukia švari?
– Vadinasi, visoje situacijoje matėme ir valdybos atsakomybę už neatliktus darbus?
– Ministerija ir aš mačiau irgi valdybos atsakomybės klausimą visoje šitoje oro uostų temoje. Buvo netinkamai atliktų tam tikrų darbų, neatliktų darbų, todėl yra ir valdybos atsakomybės klausimas.
Jeigu eilę metų nėra įdiegiama antidroninė sistema, kodėl valdyba nepriverčia jos įdiegti? Jeigu eilę metų teršiama gamta, valdyba tai žino, bet nesiima priemonių. Jeigu valdyba tvirtina biudžetą, kuris nėra labai teisingai suskirstomas oro uostų biudžeto eilutėmis, tai ne valdybos atsakomybės tema? (…) Valdyba nėra tik tam, kad pasėdėtų, gražiai pasišypsotų ir pasidžiaugtų, jog priklauso valdybos narių grupei.
Viešojoje erdvėje, feisbuke, yra tam tikrų valdybos ekspertų — nevardysiu jų vardais ir pavardėmis — kurie yra net parašę tokius įrašus, kad „valdybos bendruomenė labai susirūpinusi“. Tai ir kyla klausimas: yra kažkokia valdybos narių bendruomenė, kuri rotuojasi per visų įmonių valdybas? Nes jeigu mes pasižiūrėtume į dabartines valdybų sudėtis ir į dešimties metų laikotarpį, matytume tas pačias pavardes. Naujų žmonių ateina minimaliai, tos pačios pavardės rotuojasi iš vienos įmonės į kitą. Tai yra aiškiai blogai.
– Bet manote, kad tai savaime blogai? Kalbame apie žmones, kurie turi patirtį.
– Vienareikšmiškai blogai, palaukite – o kodėl neateina naujų žmonių? Yra ir kitų, kurie turi patirties. Juk valdybos narys nėra profesija. Valdyba yra sudaroma iš kelių valdybos narių, kurie turi skirtingas kompetencijas: finansų, strateginio planavimo, saugumo, personalo valdymo, vadybos ir taip toliau. Jie kompetencijas atsineša iš savo darbinės patirties ir padeda valdyti įmonę, užtikrina, kad nebūtų politinio kišimosi į įmonės veiklą, prižiūri, ar tikrai vadovas gerai dirba, vertina jo darbą ir panašiai.
Ir tada susidaro tokia valdybos narių grupelė, kuri rotuojasi per visas įmones. Reikalavimai surašomi taip, kad tik jie gali patekti, o nauji žmonės, kurie irgi užima vadovaujančias pareigas įmonėse, jie nepatenka, nes atsiranda valdybos narių bendruomenė. Kas čia per naujienos? Mes dabar tuoj turėkime ministrų bendruomenę: nesvarbu, kokia politinė jėga, tik tie ministrais gali būti. Tuoj turėsime įmonių vadovų bendruomenę. Tai kur mes ateiname — į socializmą, komunizmą, Tarybų Sąjungą, kai tie patys žmonės sėdėjo tol, kol juos kojomis į priekį išnešė? Turime tokią situaciją. Ir neduok Dieve, drįso kažkas paimti ir pasakyti, kad valdybos nariai irgi turi prisiimti atsakomybę. Dieve, kaip taip drįso pasakyti? Taigi čia neliečiamieji.
– Ministre, pakalbėkime apie dabartinę valdybą, procesas turėjo tam tikrų iššūkių ir strigo, konkrečiai kalbame apie pono Laneckij atvejį. Žmogus buvo paskirtas, paskui iškilo klausimų dėl jo veiklos Rusijoje, Baltarusijoje ir galimai rizikingų ryšių. Asmuo atsistatydino, valdyba dabar veikia ne visos sudėties. Kokiame dabar yra procese nepriklausomų narių atranka ir kokį jūs keltumėte lūkestį, kada įmonei galėtų būti atrinktas naujasis nuolatinis vadovas? Nes atrodo, kad, kai stringa procesai su valdyba, tas vadovo klausimas dar nusikelia neapibrėžtam laikotarpiui.
– Ne procesai strigo, tiesiog procesai turėjo tam tikrų iššūkių. Tai natūralu – gyvenime visko atsitinka. Nereikia panikuoti ir labai išpūsti tokio burbulo, kad čia didelė tragedija. Įmonė veikia. Jeigu įmonė neveiktų, jeigu ji pradėtų strigti, tai reikštų, kad ji buvo prastai valdoma, nes, nesant vadovo, procesai turi būti taip sustyguoti, kad jie važiuotų į priekį ir nebūtų jokių trikdžių. Šiai dienai procesai veikia, įmonė veikia. Dabar laukiame kelių valdybos narių atsakymų iš tarnybų. Kai ateis atsakymai ir jų įvertinimas, tuomet jie bus paskirti, valdyba susirinks į posėdį ir spręs dėl vadovo klausimo.
– Kada jie galėtų būti paskirti, dar šiemet?
– Vienareikšmiškai, kelių savaičių bėgyje, tai nėra mėnesių tema.
– Dabar tas kasmetinis laikas, kai ministrai lankosi pas finansų ministrą su savo prašymais kitų metų biudžetui, jūs turbūt irgi jau kalbėjotės. Šių metų biudžete kelių infrastruktūrai buvo skirta daugiau nei 800 mln. eurų. Ko galima tikėtis kitiems metams, kaip atrodys tas krepšelis?
– Jis bus didesnis. Jis didesnis bus vien dėl to, kad kitais metais startuosime su e. tollingo sistema, kelių mokesčio sistema sunkiasvoriams automobiliams. Tai vien dėl to jis jau bus didesnis, ne mažesnis. Kiek jis bus didesnis, artimiausiu laiku tikrai visi sužinos.
– Anksčiau kalbėjote, kad galėtume artėti prie milijardo, ar tai realus skaičius?
– Taip, artėjame prie milijardo. Tai realus skaičius.
– Kalbama apie tai, kad kitų metų biudžete gali būti viršytas 3 proc. BVP deficitas.
– Žinokite, negaliu į šitą klausimą atsakyti. Aš šioje vietoje galiu pasakyti, kad negaliu atsakyti, nes tai yra Finansų ministerijos tema. Kaip jie dėliosis, bus matyti. Jei jie pakomentuos, aš matau savo ministerijos asignavimus – jie kitų metų biudžete bus didesni.
– Persikelkime į Vilnių. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje tikrai nevengiate kritikuoti Vilniaus mero pono Benkunsko įvairiais klausimais – eismo organizavimo, susisiekimo ir panašiai. Negaliu nepaklausti: yra spekuliacijų, kad ši jūsų aktyvi kritika yra susijusi su tuo, jog planuojate mesti jam pirštinę artėjančiuose pavasario savivaldybių ir merų rinkimuose. Ar galite tai patvirtinti? Kiek žinau, partijos bičiuliai skyriuje turėtų spalį susirinkti ir spręsti dėl savo kandidato. Jeigu jums išreikštų tokį pasitikėjimą, ar imtumėtės pareigų?
– Matote, turbūt daugiau dėmesio sulaukiau todėl, kad esu ministras. Jeigu eičiau kitas pareigas ir parašyčiau įrašą apie Vilniaus merą, tiek dėmesio nesulaukčiau. Aš pats esu vilnietis ir man tikrai skauda matyti tai, kas vyksta Vilniuje. Aš atsimenu, kai vyko Vilniaus mero rinkimai ir ponas Benkunskas laimėjo – jo šūkis buvo „Meras be cirkų“.
O dabar, į kadencijos pabaigą, man labiau matosi meras apie nieką – ta prasme, apie ką, apie bortelius, apie perraustas gatves, apie sisteminio požiūrio nebuvimą? Man, kaip vilniečiui, skauda. Galima sakyti, turiu ir asmeninę nuoskaudą dėl to, kad baigia perrausti visas gatves ir prie mano namų, jos turėjo būti baigtos iki rugsėjo pirmosios, o šiandien yra spalio 2-oji, teisingai?
Darbai viso labo įpusėję. Tai čia galima vardyti be pabaigos. Tiesiog labai gaila, kai tris kadencijas iš eilės Vilnių valdo konservatoriai ir liberalai, o meras nėra net vilnietis, kuris neturi žalio supratimo, ką reiškia didmiestis, ką reiškia jame užaugti ir gyventi, ką reiškia strategiškai valdyti ir sudėlioti didmiesčio viziją.
– Bet jūs norite tuo pasakyti, kad tai įsivaizduojate?
– Aš daug kartų sakiau, kad du žmonės pasikalba, trečias tuomet eina pasiaiškinti. Tai pasikalbėjo du žmonės – dėl Finansų ministerijos ėjau pasiaiškinti, tada pasikalbėjo dėl Vilniaus miesto savivaldybės, aš vėl dabar vaikštau, aiškinuosi visur. Dirbu susisiekimo ministru ir koncentruojuosi į šitą darbą.
Taip, džiaugiuosi, kad apie tai kalba partijos bičiuliai. Tai yra malonu, tikrai maloniau, kai kalba, kad dirbi gerai ir galbūt galėtum pretenduoti, negu kad kalbėtų, jog dirbi prastai ir galbūt tau reikėtų jau eiti pailsėti.