Kai išklausai šios moters istoriją, nelieka nė menkiausio klausimo, kodėl ji į gyvenimą žiūri būtent taip.
Kornelijos dirbtuvėse Merkinėje akyse mirga marga nuo šunims ir katėms skirtų gaminių – ką ir sakyti, jei vien antkaklių rūšių, jų nebeskirstant pagal spalvas, yra apie 300.
Į Dzūkiją žemaitė Kornelija atsikėlė išsyk po studijų Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulete, kur mokėsi drabužių dizaino. Atlydėjo čia vyrą, su kuriuo dar studijų metais pradėjo verslą.
Tik iš pat pradžių gamino diržus akordeonams, kelnėms. Vienu metu bandė koją kelti ir į pikantišką sritį – gamino diržus su spygliais intymiems žaidimams.
Tačiau ilgam prie jų neapsistojo – ir prie kitokių diržų darbo buvo per akis, ir pagaminti šiuos paprasčiau. Ilgainiui viskas išsirutuliojo, kaip sakė pati Kornelija, į šunišką reikalą.
Vyras susirgo vėžiu
Jos įmonės „Gufi“ veikla įsibėgėjo tuo metu, kai Lietuvoje viskas griuvo ir nieko nebuvo.
„Tuo metu jau veikė keli stiprūs diržų gamintojai, o mes, studentai, nė pradžiai neturėjome: padarai kelis diržus, parduodi – uždirbi.
10 metų su vyru nekeliavome, visiškai nieko nepirkome, tik maistą – viską skyrėme verslui“, – prisiminė K.Radzvilavičienė.
„Ar nepabodo taip gyventi ištisus dešimt metų?“ – paklausiau.
„Tai būtų buvę ne bėda, bet gimė vaikas, o vyrui nustatė smegenų vėžį: ligoninės, darbas, Lenkija, aš viena su mažu vaiku ant rankų. Po chemoterapijos kelerius metus buvo ramu, bet po trejų metų vėl pasikartojo – vėl ligoninės, vėl vežimėliai...
Buvo labai sunku“, – neslėpė verslininkė.
Naktimis važiuodavo į Lenkiją parsivežti žaliavų: iš namų išvykusi vakarop iki vidurnakčio laukdavo prie sienos, kol galės ją kirsti.
Naktį – kelionė per Lenkiją prekių, grįžtant dieną sugaišdavo teritorinėje muitinėje, o vakare, gavusi dokumentus, vėl nakčia važiuodavo atgal namo.
„Rytą kerti sieną, parvažiavus namo porą valandų nusnaudi, ir – į teritorinę muitinę, po pietų pagaliau parsiveži medžiagas. O čia jau laukia! Jau reikia siūti!
Toks buvo metas. Tos sienos buvo kažkas baisaus, – prisiminė Kornelija. – Nežinau, kaip aš tuos dešimt metų ištvėriau. Vyras mirė, kai vaikui buvo 7 metai. Liko vienai viskas ant sprando. Gerai, kad viską mokėjau daryti.“
Nereikia pilių ir laivų
Ir dabar moteris nesiskundžia: jos gaminiais prekiaujama apie 150 vietų. Galėtų eiti į užsienio rinkas, tačiau tam nemato jokio reikalo.
„Mes ir čia vos spėjame gaminti. Galėjau svarstyti apie plėtrą, eksportą, dalyvavimą parodose, bet po vyro mirties pagalvojau – ar man tikrai to reikia? Man užtenka tiek, kiek yra: nereikia pilių, nereikia laivų. Reikia atostogų, reikia pagyventi ir dėl savęs. Gyvenimas per trumpas.
Jei būčiau 25-erių, gal ir kiltų ambicijos išeiti į užsienį. Bet dabar kitaip galvoju: kaip gerai, kai sninga, ir tu gali nevažiuoti į darbą, nes blogas kelias. O jei lyja ir namie negaliu pjauti žolės, einu antkaklių vynioti“, – šypsodamasi kalbėjo moteris.
Turi atsarginį planą
Jos įmonėje dirba septyni žmonės. Buvo metas, kai darbuotojų turėjo dvigubai daugiau.
„Dabartinis kolektyvas – labai geri žmonės, kiekvienas pagamina kaip už du“, – džiaugėsi K.Radzvilavičienė.
Lietuvoje yra dar dvi įmonės, kurios siūlo tokius gaminius kaip ir „Gufi“. Lenkijoje jų – apie 20, tačiau, priešingai nei galėtum pagalvoti, lietuviški verslai kaimynų konkurencijos nejaučia. Pasirodo, lenkų gaminami pavadėliai – visai kitokio stiliaus.
„Mes dar posovietiniai: mėgstame brezentą, mėgstame, kai antkakliai puošti akutėmis, o lenkai – vakarietiški, naudoja mažiau metalo. Kas bandė iš Lenkijos parsivežti antkaklių ir jais prekiauti Lietuvoje – vos išpardavė“, – paaiškino K.Radzvilavičienė.
Sėkmingą verslą išauginusi moteris abejoja, ar pavyktų tą patį dar sykį pakartoti. Pradėjus veiklą viskas taip ir ritosi po truputį pirmyn. Bet jei į rinką reikėtų įšokti dabar, vargiai tai pavyktų padaryti be pradinio kapitalo, o anuomet pirkėjams tiko ir sena siuvimo mašina pasiūti antkakliai.
Kornelijos gaminiams reikalinga oda pastaruoju metu pabrango trečdaliu, o kai kurių žaliavų tiekėjams moteris net bijo skambinti. Tačiau net jei bus labai blogai, K.Radzvilavičienė turi planą: „Aš užsidarysiu ir užsiimsiu kūryba.
Galbūt darysiu vienetinius užsakymus, apie ką visada ir svajojau. Manęs yra klausę, ar tuo neužsiimu, – minčių daug, tik nėra tam laiko“, – atviravo antkaklius ir pavadėlius gyvūnams siuvanti moteris.
