Jiedu labai panašūs – veikiausiai palaikytumėte broliais, tačiau apsigausite. „Už tai mintys broliškos“, – šypsosi Vilimas.
D.Čižauskis ir V.Liutika – bičiuliai nuo mažens – mokėsi toje pačioje mokykloje ir jau tuomet kalbėdavo, kad norėtų turėti savo erdvę, gal ką panašaus į loftą, ir kažkuo drauge užsiimti.
„Tik ne su visais draugais gali imtis verslo, – šypsosi V.Liutika. – Reikėjo viską gerai išsibandyti.“
Perspėja dėl pašonėje užaugusio konkurento kėslų: tai primena Lietuvą prieš 10 metų
O Dominykas papildo: „Per laiką stebi, kaip žmogus reaguoja įvairiose situacijose.“
Vilimas neslepia: pasiryžus pradėti kartu dirbti, idėjų buvo daug, tačiau startavo lėtai. Pirmiausia mėgino baldus gaminti.
„Pradžioje, kai jau nutarėme mėginti kartu dirbti, pradėjome nuo baldų gamybos. Daug laiko praleidome braižydami baldus, bandydami kažką realizuoti. Pradėjome nuo to, kas patinka mums patiems, o tada tikėjomės, kad patiks ir kitiems“, – pasakoja V.Liutika.
„Gal ir būtų pavykę, bet patys per daug nesistengėme kam nors tuos baldus įpiršti“, – juokiasi Dominykas.
Susiję straipsniai
O tada kilo mintis apie restauraciją. Juo labiau, kad Dominykas jau buvo ją išbandęs. Ir pats vintažas abiem artimas, jau neminint to, kad baldus prikeliant naujam gyvenimui saugoma aplinka.
Kurį laiką pasiblaškę, Dominykas ir Vilimas prieš nepilnus metus iš esmės ėmėsi verslo. Ir nors Vilimas dar dirba ugniagesiu, ilgai netruko, kad „Či Či House“ abiem taptų pragyvenimo šaltiniu.
Investicijų didelių nereikėjo: anot D.Čižauskio, ne staklės, o rankiniai įrankiai restauruojant baldus labiau reikalingi.
„Padarėm suneštinį balių – ką Dominykas, ką aš turėjau – ir dirbame“, – juokiasi Vilimas.
Pirmasis baldas – ąžuolinė spinta – kaip sako jis, sukėlė azartą, stumtelėjusį į priekį: jei jau atsirado pirmasis užsakymas, vadinasi, galima rasti ir daugiau.
„Pirmoji spinta buvos rizikingas sprendimas – nebuvome nieko panašaus darę, tiesa, labai gražiai pavyko. Tiesiog reikėjo kažko griebtis, nors projektas buvo sunkus“, – prisimena V.Liutika.
Pradėję siūlyti restauravimo paslaugas labiausiai nerimavo, kad klientai netikės, jog jiedu iš tiesų gali tuo užsiimti – įprasta, kad tokiu amatu verčiasi brandesni vyrai.
„Klaipėdoje sekciją tvarkėme. Atvežėme jau restauruotą. Užsakovas šypsosi, sako: „Prisipažinkit, ne jūs darėt. Jūs tik išvežiojate baldus.“ O mes sušilę, į 8 aukštą sekciją užnešę, dar tą pačią dieną ir surinkę“, – kvatojasi pašnekovai.
Vilimas ir Dominykas restauruoja ir minkštus, ir medinius baldus. Iš pradžių gaudę visus užsakymus, turėjo klientų ir Kaune, Vilniuje. Tačiau dabar jau gali atsirinkti, kokio užsakymo imtis – žiūri, kad ir patiems būtų malonumas.
„Bet ir patys žmonės, socialiniuose tinkluose matydami mūsų darbus, stilių, ateina su panašiais baldais“, – patikslina Vilimas.
Baldų gamyba abiem pašnekovams – ne naujiena: jų tėvai meistrai, o Dominyko tėtis – dar ir restauratorius. „Tik jo braižas visai kitoks – klasika, rokoko, o mums labiau patink art deco, tarpukario Lietuvos baldai, – pasakoja D.Čižauskis. –
Mes visiški savamoksliai. Bet turime supratimą, kaip ką daryt, o dabar nė nebebūna situacijų, kad nesuprastum, ko griebtis.“
Labiau nei gamyba baldų restauravimas pašnekovus traukia ir dėl to, kad priimdami restauruoti baldą išgirsta jo istoriją, pamato, kad klientui baldas ypatingas.
Be to, jeigu baldas tarnavo 80 metų, jį atnaujinus sugrąžini į pradinį tašką ir baldas vėl gali keliauti per šeimas.
„Ką turi mokėti baldų restauratorius?“, – klausiu, o Vilimas su šypsena sako: „ Gali ne viską mokėti, bet turi turėti tokį kolegą kaip Dominykas, kuris viską moka.“
„Vienas svarbiausių dalykų – imlumas ir gebėjimas įvertinti, kokį baldą gauni: pamatęs stalą, turi žinoti, ką daryti. Dar reikėtų gebėti šlifuoti, žinoti, kokią chemiją naudoti, atskirti, kur mediena, kur lukštas, išmanyti dažymo, alyvavimo procesus“, – vardija Dominykas.
Vis dėlto D.Čižauskis sako atvirai: finansine prasme restauruoti baldą neverta. Dažniausiai žmonės to imasi vedini sentimentų. „Nors esame tvarkę ir IKEA spintą“, – juokiasi Vilimas.