Sukant galvą, kur jas padėti, ir atėjusi mintis – pamėginti išspausti aliejų.
Pagal profesiją Lina – lietuvių kalbos mokytoja. „Jau nebedirbu mokykloje, atsisakiau to darbo, bet ūkininkauju, – sako ji ir patikslina, kad pedagogo kelią paliko jau seniai. – Ne tada, kai atsirado aliejus. Daug anksčiau“.
Ūkininkauja ji nuo 2006-ųjų. Pasinaudojusi „Jaunojo ūkininko įsikūrimo“ priemone, atsiėmė senelių žemę. „Aš iš šito krašto, iš Stupurų. Vyras irgi iš kaimo. Taip ir nusprendėme, kad mums pakeliui“, – šypsosi.
Verslas didmiestyje ir regione: atskleidė kiekvienos vietos iššūkius ir galimybes
Tačiau prieš tai Linos laukė emigracijos etapas – su pirmąja emigrantų banga išvyko į Daniją. „Išvažiavau padirbėti. Visiškai nebuvo minčių, kad grįšiu“, – prisimena.
Danijoje išmokusi kalbą baigė ir prekybos mokyklą, prekybos centre dirbo, kaip pati sako, „šefo dešiniąja ranka“.
Susiję straipsniai
Kol ieškojo savo profesinio kelio, Lina Danijoje išbandė įvairias veiklas: praktikavosi senelių namuose, vaikų pailgintos dienos grupėse, slaugos įstaigose. „Maždaug mėnesį atlikau praktiką Danijos radijuje – visiškai nemokėdama kalbos. Sėdėdavau ir žiūrėdavau. Nusiveda į studiją, paduoda kavos ir pasako – tik nedėk puodelio, kad netarškėtų“, – juokiasi pašnekovė.
Vis dėlto emigracijoje praleidus šešerius–septynerius metus, šeima parsivadino į grįžti: Danijoje susilaukusi sūnaus L. Vyšniauskaitė nusprendė, kad nori jį auginti Lietuvoje.
Grįžusi dirbo mokytoja Gasčiūnų pagrindinėje mokykloje, prisidėjo prie vaikų darželio steigimo, mat iš Danijos parsivežė nemažai vaikų priežiūros patirties.
Sukosi ir ūkyje – atsiėmę žemę Vyšniauskai pradėjo nuo grūdinių kultūrų. Aliejus atsirado tik apie 2019-uosius, prieš pat karantiną.
„Tuo metu buvo tokia banga – visi puolė auginti pluoštines kanapes, galvojo, kad greitai taps milijonieriais. Ir mes pasėjome tas kanapes“, – atvirai pasakoja Lina.
Jos vyras – agronomas, tad į šią veiklą ne nėrė aklai, o viską apskaičiavę. Vis dėlto kažkas nepavyko – sandėlyje liko stovėti tonos kanapių sėklų.
Vyras pasiūlė pabandyti spausti aliejų. „Turėjome tokį mažą buitinį aparačiuką. Iš jo po truputį kapsi, kapsi ... Išsispaudėme, paragavome – pasirodė labai skanus“, – kaip pradėjo domėtis aliejais prisimena L. Vyšniauskaitė.
Užėjus karantinui, Lina nėrė į nuotolinius seminarus – registravosi visur, kur tik buvo kalbama apie aliejų.
„Po truputį ir draugai pradėjo mane skatinti – prilašink man truputį aliejaus. Plaudavau majonezo indelius, etiketę nuimi, kažką užriši, užrašai...
Po kiek laiko matau, kad tas mažas aparačiukas man jau nebetinka – užsakymų daugėja, o majonezo indelių nebeturiu. Bet tuo metu tai dar buvo labiau vaišinimas – jokia oficiali prekyba nevyko“, – sako Lina.
Netrukus ėmė galvoti, kad reikėtų užsisakyti buteliukų partiją. Iš pradžių ant buteliukų užrišdavo lininę skepetaitę, bet viena pastaba pakeitė „įvaizdį“: „Turėjau tokią mokytoją etnografę. Ji man paskambino ir sako: „Lina, viskas gražu, bet tavo etiketė gana moderni, o tie škurliukai...“ Peržiūrėjau nuotraukų archyvą ir supratau – tikrai „škurliukai“.
„Tai tos tonos kanapių sėklų išspaustos?“, – klausiu pašnekovės. „Išspaustos, ir naujų pasėjome, bet jau ne tokiais kiekiais“, – juokiasi ji.
Prekyba aliejais prasidėjo mugėse ir per pažįstamus. Kaip ūkininkei L. Vyšniauskaitei nereikėjo atskiro veiklos kodo – galėjo prekiauti savo pačios užauginta ir pagaminta produkcija. Lina neslepia, kad tai buvo didelis palengvinimas.
Vėliau Joniškio visuomenės sveikatos biuras pasiūlė pasidomėti „Rakto skylutės“ simboliu – tai reiškia, kad produktas – palankesnis sveikatai, nei kiti rinkoje. Netrukus gavo atsakymą, kad jis suteikiamas dviem ūkininkės produktams – kanapių ir linų aliejui.
Prieš trejus metus Lina įsitraukė į europinį projektą – vadinamąją gyvąją moterų laboratoriją, skirtą kaimo lyderėms ir ūkininkėms. „Mes susitinkame kas tris mėnesius. Kalbame apie tai, su kokiais trukdžiais susiduriame“, – paaiškino L. Vyšniauskaitė.
Būtent kolegės iš projekto paskatino ją atsidaryti elektroninę parduotuvę. „Bet juk turėjau tik tris ar keturias rūšis aliejų! Aš užsispyrusi – nenoriu spausti aliejaus iš pirktinių sėklų. Tik iš tų, kurias pati užauginu. Tada gali kontroliuoti viską nuo žemės iki galutinio produkto“, – kalba Lina.
Vis dėlto dabar didžioji prekybos dalis vyksta būtent per elektroninę parduotuvę.
Be aliejų ji gamina kanapių druską, kanapių lapų arbatą, bendradarbiauja su žolininke, kuri iš Linos ūkyje spausto aliejaus gamina muilą. Visa tai dažnai keliauja į dovanų rinkinius.
Šiuo metu L. Vyšniauskaitė daugiausia dėmesio skiria trims aliejams – linų, kanapių ir margainio. Yra bandžiusi spausti judros, kmynų aliejų, norėjo juodgrūdę, bet apsistojo ties minėtu trejetuku.
„Juodgrūdė Lietuvoje sunkiai auga – ne tas klimatas. O jei ir augtų – reikės išmaudyti chemijoje. Judra – dar senesnis augalas nei linai. Jos aliejus man be galo skanus, turi šieno kvapą, bet žmonės jo beveik nežino. Kadangi paklausa maža, mes judros aliejų spaudžiame tik savo reikmėms.
Vyro sesuo kepa pyragus, tortus, ji prašo išspausti rapsų aliejaus. Tačiau pardavimui jo neruošiame – rapsai pas mus turi negatyvų šleifą, nors Lietuvoje genetiškai modifikuotų rapsų su žiburiu nerasi – sėklos turi būti sertifikuotos“, – paaiškina ūkininkė.
Margainio aliejus – klampus, specifinio skonio. Per edukacijas žmonės jį ragauja nedrąsiai. O Lina ragina: „Visada sakau – nebijokite su duonele. Palaikykite burnoje ir pajusite migdolo skonį.“
Pašnekovė vengia kategoriškų teiginių apie gydomąsias aliejų savybes: „Aš ne medikė ir nenoriu teigti to, kas nėra iki galo moksliškai pagrįsta“.
Viena dažniausių klaidų, anot jos, – gerti aliejų ryte tuščiu skrandžiu. „Tai tas pats, kas ryte užvesti automobilį ir iškart spausti greičio pedalą. Geriausia aliejų vartoti su maistu. Tai saugiausias ir naudingiausias būdas“, – pataria L. Vyšniauskaitė.
Vis dėlto pripažįstama, kad margainis labai naudingas kepenų veiklai, linų sėmenys tinka, jei turite problemų su žarnynu, kanapės – jei norite šiek tiek sustiprinti imunitetą.
Rekomenduojama norma – du valgomieji šaukštai per dieną. Valgote sriubą, košę – įsidėkite šaukštą į dubenėlį. Skonis nuo to labai nepasikeis.
O atskirti, ar aliejus geras, įmanoma tik pagal kvapą ir skonį. Kitaip, anot Linos, niekaip to nepadarysite.
„Pauostykit. Be to, sugedęs linų sėmenų aliejus tampa kartus. Jei kartus ir nemaloniai kvepia –nenaudokite maistui, bet neišpilkite: sutepkite kulnus ar medį įtrikite.
Beje, kanapių ir linų sėmenų aliejų galima šaldyti, tik ne margainį. Margainio aliejus, kaip ir alyvuogių, šaldant sutraukia baltymą – reikia laikyti tamsoje ir vėsiai“, – sako pašnekovė.
Ir dar vienas patarimas iš patirties: kepimui šalto spaudimo aliejai netinka. Mat šalto spaudimo aliejus spaudžiamas taip, kad sėkla įkaista tik iki maždaug 36 laipsnių – tada ji „atiduoda“ aliejų.
„Esu bandžiusi kepti žuvį su kanapių aliejumi. Kvapas gal ir nieko, bet jis tiesiog netinka“, – paaiškina.
Per metus pašnekovės ūkyje išspaudžiama apie 2–3 tonos linų, apie 2 tonos kanapių sėklų.
„Yra dideli gamintojai su cechais ir infrastruktūra. O pas mane – iš hobio išaugęs mažas šeimos versliukas. Bet jau pavadinčiau verslu: jeigu tvarkai apskaitą, turi elektroninę parduotuvę, ateina užsakymai – tai jau verslas“, – kalba L. Vyšniauskaitė.