Konkurentų išvaryta iš mokyklos grįžo prie jaunystės svajonės – dabar Sigitos pagamintų koldūnų valgyti važiuoja nepaisydami atstumų

Prieš šešerius metus Joniškėlyje atverta „Sigitos koldūninė“, pernai – „Sigutės picerija“, kiek anksčiau – Pasvalio rajono Raubonių kaime pastatyta kaimo turizmo sodyba „Tatulos vingiai“.

Tai trys maitinimo vietos, kurias įkūrė 64 Sigita Kvedarauskienė ir iš kurių žmonės išeina jos gardžiai ir sočiai pamaitinti.

„Tai, ką šiuo metu darau, yra išsipildžiusi mano jaunystės svajonė. Tad gyvenime padariau viską, ko reikia: prisodinau medžių, užauginau tris sūnus, pastačiau namus ir sukūriau verslą.

Galiu pasidžiaugdama gyventi, bet vis tiek kartais apninka mintys, kaip viskas klostysis, kai sulauksiu pensijos. Savo versle dirbu 25 metus, pirma ateinu į darbą, paskutinė išeinu. Kiek gali būti duota žmogui jėgų?“ – svarstė S.Kvedarauskienė.

Ties Rauboniuose esančia sodyba „Tatulos vingiai“ neretai išsirikiuoja daugybė automobilių, ir iš jų pabirę žmonės už stalų susėda gedulingiems pietums arba artimų žmonių mirties metinėms paminėti.

Gedulingi pietūs yra patikimas maitinimo verslo užnugaris, kuris padeda įveikti šaltąjį sezoną ir sulaukti, kol prasidės poilsiaujančių svečių bei vasaros stovyklų laikas.

Vidutiniškai tokie pietūs vienam žmogui kainuoja 22 eurus. Tikslesnė kaina priklauso nuo konkretaus užsakymo – ar pakanka vieno karšto patiekalo ir kavos su gardėsiais, ar visko užsakoma gausiau.

„Tai padeda išgyventi, bet ir konkurencija tarp kavinių dėl gedulingų pietų yra didelė. Mūsų privalumas, kad turime didelę salę, trūkumas – esame kaime, o žmonėms dažniausiai tokios paslaugos prireikia miestuose.

Tačiau būna ir taip, kad net negalime priimti užsakymų, nes pas mus tuo metu – linksmybės“, – sakė S.Kvedarauskienė.

Linksmybės, nes daug žmonių jos sodyboje švenčia šeimos šventes, o po jų dar ir dar kartą sugrįžta ir dėl gardaus maisto, ir dėl jaukios aplinkos. Be to, vasarą joje netrūksta stovyklautojų, mat didžiojo pastato antrame aukšte yra daugybė vietų nakvynei.

Savo individualią įmonė S.Kvedarauskienė įkūrė 2001-aisiais, kai Joniškėlio vidurinėje mokykloje (dabar – Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazija) pradėjo maitinti mokinius.

Mokyklos rūsyje įrengus virtuvę – supirkus jai įrangą, kone 19 metų joje buvo gaminamas maistas ir Pušaloto, Pumpėnų, Ustukių, Vaškų mokyklų moksleiviams, o kartu su Sigita dirbo dar 15 žmonių. Be to, S.Kvedarauskienė turėjo įkūrusi ir kepyklėlę, kurioje vaikams buvo kepamos bandelės, duona, batonai.

„Tuo pat metu su šeima Joniškėlyje statėmės namus – kabinomės su vyru Rimu į bet kokius darbus, kad tik namai iškiltų. Turėjome rėmėją – puikų žmogų, iš kurio pavasarį pasiskolinę pinigų pirkdavome kokių 20 paršelių ir per vasarą juos užaugindavome.

Rudenį užaugintas kiaules parduodavome, atiduodavome skolą, o mėsos turėdavome ir mokinių maistui. Kartu savo žemėje priaugindavome kopūstų, morkų, bulvių, ir iš visko, ką natūraliai užaugindavome, maitindavome mokinius.

Tačiau atėjo laikas, kai mokyklas teko palikti, nes Pasvalio savivaldybės skelbtą konkursą laimėjo didžiulė įmonė.

Vienam vaikui pamaitinti paprastai skiriama vienoda pinigų suma, tad konkursuose svarbiausios yra maisto pagaminimo sąnaudos. Tąsyk jame pasiūliau 12 euro centų, o konkurentai – vieną euro centrą.

Jeigu per dieną reikia pamaitinti 200 vaikų, tai kaip galima išlaikyti verslą gaunant 20 eurų pajamų?

Po konkurso praradau visas mokyklas. Pamenu, atsiėmiau į sieną ir verkiau kaip mažas vaikas, buvo labai skaudu dėl neteisybės. Palikome mokyklas kaip kokie antžmogiai, tarsi būtume buvę vagys, nesugebėję vaikams kone veltui – už centą paruošti maisto,“ – pasakojo S.Kvedarauskienė.

Ji su kartėliu prisiminė ir tai, kaip teko išsikraustyti iš mokyklos, kaip iš jos rūsyje buvusios virtuvės teko traukti lynais, su traktoriumi maišykles, konvekcinę krosnį ir visą kitą įrangą.

„Tuo metu plyšo širdis, bet dabar nė kiek nebesigailiu. Turiu savo verslą“, – pasakojo S.Kvedarauskienė.

„Besimokydama Joniškėlio vidurinėje mokykloje svajojau turėti savo maitinimo įstaigą – blyninę, o gal koldūninę. Net ir vietą tam buvau nusižiūrėjusi. Bet tuo metu buvo sovietmetis, 1980-ieji, tad ir noras buvo „plaukiojantis“, – prisiminė Sigita.

Po mokyklos baigusi konditerijos mokslus ji ilgokai padirbėjo konditere, kol įkūrė savo individualią įmonę.

„Kepti bandeles, batonus ar gardėsius man patiko, tačiau vis dėlto tikrasis mano pašaukimas yra kulinarija. Įgūdžiai niekur nedingo, tad jeigu žmonėms ką nors saldaus reikia pasiūlyti prie kavos, greitai ką nors iškepu.

Receptai man neegzistuoja – tešką sumaišau iš akies, ir viskas pavyksta“, – šypsojosi S.Kvedarauskienė.

Toji vieta Joniškėlyje, kurią ji buvo nusižiūrėjusi jaunystėje, pasak Sigitos, geriems žmonėms padedant atėjo į jos gyvenimą.

„Tas pastatas – buvusi miesto pirtis. Jį nuomavausi tam, kad galėčiau rengti gedulingus pietus ar metines. Jį savininkas tvarkė ir prižiūrėjo, kol nutarė parduoti.

Tuo metu jau statėme Raubonyse kaimo turizmo sodybą, buvome įsiskolinę bankui. Tačiau savininkas pasiūlė man pastatą įsigyti išsimokėtinai, tai man buvo priimtina. Dabar jame – koldūninė“, – apie tai, kaip išsipildo svajonės, paliudijo Sigita.

Į klausimą, kodėl ji verda būtent koldūnus, ir dar daugybės rūšių, moteris atsakė, kad visa tai nulėmė vaikystės patirtis.

„Tai man mamos įskiepytas maistas, – sakė Sigita. – Tėvai gyveno ūkiškai. Patys miltų prisimaldavo, kiaulę užauginę pasiskersdavo, iš pieno prigamindavo varškės.

Būdavo, grįžtu iš mokyklos, o namie mama jau privirusi puodą virtinių su varške arba koldūnų su mėsa. Vėliau, kai ir mano vaikai augo toje pačioje sodyboje, mano mama išmokė juos raityti virtinukus.“

Atidariusi „Sigitos koldūninę“ moteris iš pradžių prigamindavo jų maždaug dvidešimties rūšių.

Bet vėliau atrinko ir ėmė virti tik tuos, kurie yra lankytojų mėgstamiausi. Tai koldūnai su kiaulienos įdaru, su plaučių įdaru bei virtiniai su varške, sumaišyta su uogomis arba špinatais.

Lankytojams patinka ir virtiniai su bulvėmis bei vegetariški. Noriai žmonės juos valgo ir su žvėriena – elnienos arba šernienos įdaru.

„Iš pradžių mane užvaldė toks didelis noras gaminti koldūnus, kad nieko nelaukusi sumečiau tešlai produktus – pieną, kiaušinius, miltus, aliejų – iš akies. Ir iš karto pataikiau.

Porą metų minkiau tešlą tik rankomis, kol vyras ėmė ir nupirko maišyklę. Kaip aš pykau! Esą, man jos nereikia, nes turiu rankomis pajaust tešlą. O dabar tai – nepakeičiama įranga.

Tokia jau esu – noriu viską pati daryti, pati vadovauti. Esu užsispyrusi“, – tikino darbšti moteris.

Maitinimo verslas – ne išimtis: Sigita regi, kaip keičiasi miltų, aliejaus, mėsos ir kitų žaliavų kainos.

Tačiau ji nesiblaško ieškodama tiekėjų, kurie žaliavas pasiūlytų pigiau.

„Bendrauju su „Malsenos“ malūmu. Išbandžiau ir kitų malūnų miltus, bet man jie netiko. Negaliu keisti žaliavų tiekėjų vien todėl, kad būtų pigiau, nes keistųsi ir patiekalų skonis. Noriu, kad žmonės lankytųsi, kad valgytų ir gardžiuotųsi.

Negaliu pabranginti ir pačių patiekalų, nors ir algoms reikia daugiau lėšų, ir degalams. Jeigu pakelčiau kainas, sumažėtų valgytojų. O dabar iš kitų miestų atvažiuojantiems žmonėms atrodo, kad pas mus gana pigu, pavyzdžiui, porcija koldūnų kainuoja 5,5 euro, su žvėriena – 6 eurus“, – paaiškino pašnekovė.

Būna, kad per dieną šeimininkės prigamina po 70–100 kilogramų koldūnų. Dalis jų – užšaldomi, dalis – iš karto verdami. .

„Anksčiau galėdavome šaldytų koldūnų ir klientams parduoti, bet dabar draudžiama tai daryti – reikia atskiro leidimo. Turėjau klientų, kurie iš Vilniaus atvažiuodavo. Vienas jų kas porą mėnesių užsisakydavo po 20 kilogramų. Bet šiu metu viskas pakibę – prekiauti nevalia“, – teigė S.Kvedarauskienė.

Įkūrusi koldūninę ir atidariusi kaimo turizmo sodybą Sigita nesustojo. Jiedu su vyru namus Joniškėlyje užleido vienam iš sūnų, o patys įsikūrė Raubonyse, kad nereikėtų kasdien važinėti į kaimą ir rūpintis svečiais.

„Po kaimo turizmo sodybos statybų buvo likę šiek tiek paskolos lėšų, bankas patarė jų negrąžinti, bet investuoti.

Toje pat gatvėje, netoli koldūninės, stirksojo seno pastato griuvėsiai. Nusipirkome juos, nugriovėme, ir ant tų pačių pamatų pastatę naują statinį 2023-siais, sumanėme jame įkurdinti piceriją. Pamaniau, kad Pasvalyje yra kelios picerijos, kodėl gi jos neatidarius Joniškėlyje?

Supirkome įrangą, pasamdžiau darbuotoją. O kai pakviečiau Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos atstovus, kad išduotų leidimą dirbti, paaiškėjo, kad startuoti – nevalia. Paaiškėjo, kad reikia naujo pastato registracijos pažymėjimo numerio, o kartu – ir projekto.

Taigi vėl pradėjome viską „statyti“ iš naujo – ruošti vieną dokumentą po kito. Tai kainavo kone tiek pat pinigų, kiek pati statyba“, – apie kilusius iššūkius pasakojo Sigita.

Taigi picerija buvo atidaryta pora metų vėliau – pernai. Ir šiuo metu vieni valgytojai traukia į koldūninę, kiti – į piceriją, pastarąją ypač pamėgo vaikai iš šalia esančios mokyklos.

Nors individualioje įmonėje be kitų darbuotojų dirba vienas iš S.Kvedarauskienės sūnų – Vytautas, šeimoje darbus jie visi dalinasi tarpusavyje.

„Tai, ką žmonės regi kaimo turizmo sodyboje padarytą iš medžio, yra vyro ir visų trijų sūnų darbas: laiptai, sienų apdaila, miegamieji antrajame aukšte.

Rimas priperka ir prisodina gėlių, prisėja prieskoninių daržovių. Jis prižiūri sodybą“, – sakė Sigita.

Neseniai iš Anglijos grįžo vyriausiasis sūnų, Justinas, joje nugyvenęs ten 13 metų. Anot Sigitos, sūnus su šeima įsikūrė netoliese, nusipirkęs sodybą. Jis nori pasimokyti virėjo amato, kad galėtų į motinos verslą atnešti naujovių.

Vidurinėlio sūnaus Sigito žinioje dabar – visi būtinieji ūkio darbai. Jis irgi pargrįžo namo po septynerių metų, praleistų JAV.