Į gamyklą įsileidęs įmonės vadovas Gintaras Gavelis, be kita ko, papasakojo, kodėl pas juos dirba 30 filipiniečių, kodėl nurodymas perdirbti 100 proc. pakuotės – neįgyvendinamas, ir su kokiais absurdiškais reikalavimais susiduria gamintojai.
Šiuo metu „Somlitoje“ iš 110 darbuotojų beveik pusė – užsieniečiai. Dirba septyni ukrainiečiai, apie 30 filipiniečių, taip pat yra baltarusių.
„Pirmieji užsieniečiai buvo baltarusiai, kai po 2020 metų įvykių iš Baltarusijos spruko, kas galėjo“, – pasakojo įmonės vadovas.
R. Stragienė papasakojo apie verslumo DNR: pasidalijo pasaulinių pamokų pavyzdžiais
Vis dėlto pastaruoju metu baltarusių įdarbinimas tapo sudėtingesnis: sunerimus, kad jie gali būti priešiškai nusiteikę Lietuvos atžvilgiu, gerokai išsitempė leidimų išdavimų procesai. Jei anksčiau tam pakakdavo mėnesio, dabar reikia jau trijų.
Tuo metu filipiniečiai, pasak vadovo, tapo svarbia komandos dalimi.
Susiję straipsniai
„Jei nebūtų filipiniečių, turėtume didelę problemą. Galbūt net tektų kitur perkelti gamybą. Tiesa, mums pajudėti iš čia sudėtinga: be kita ko, reikia ir tinkamos galios elektros linijų, ir požeminių valymo sistemų“, – pripažino jis.
Darbuotojai iš Filipinų dažniausiai atvyksta per įdarbinimo agentūras, o visas procesas užtrunka iki metų. Jie noriai dirba viršvalandžius, uždirbtus pinigus siunčia šeimoms į gimtinę. Anot G. Gavelio, užsieniečiai neretai uždirba daugiau nei vietiniai darbuotojai, nes daugiau dirba, pavyzdžiui, noriai pasiima viršvalandžių.
„Filipiniečių antroji kalba – anglų, todėl puikiai susitariame. Jie labai pozityvūs, kiek pastebėjome – beveik niekas nerūko“, – džiaugėsi pašnekovas.
Šiandien „Somlita“ – tarp didžiausių plastikinės produkcijos gamintojų, eksportuotojų ir plastiko pakuočių perdirbėjų Baltijos regione.
Įmonė dirba nenutrūkstamu režimu – 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Darbuotojams siūlomas grafikas – trys darbo dienos, trys – laisvos – ne visiems tinka, o tai apsunkina darbuotojų paiešką. Tiesa, yra darbuotojų, kurie „Somlitoje“ dirba nuo pat jos įkūrimo 1995-aisiais – jų sukauptą patirtį ir specifinių gamybos linijų išmanymą sunkiai pakeisi.
Nors įmonė užsiima plastiko perdirbimu, vadovas pripažįsta, kad ekologiniai reikalavimai kartais prasilenkia su logika.
Pavyzdžiui, įmonė gamina kartonines pakuotes – dėžes. Kai jas supakuoja, uždengia plėvele. Kartono gamintojai svarstė, kad plėvelė gali būti pagaminta iš antrinių žaliavų – ir pigiau, ir ekologiškiau.
Tačiau Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba to neleido, nes į dėžes bus pakuojamas maistas. Ir nesvarbu, kad tose dėžėse bus, tarkime, saldainiai, kurie suvynioti į popierėlį, tada – įdėti į plastikinį maišelį, po to – į dėžutę, ir tik tada į transportavimo dėžę.
G. Gavelis netiki ir tuo, kad pavyks įgyvendinti reikalavimą perdirbti 100 proc. pakuočių.
„Tarkime, įmonė veža žuvį, sūrį ar vištieną. Maisto produktai supakuoti į dėžes su tam tikrais įdėklais. Universiteto chemijos fakulteto mokslininkai sugalvojo panaudoti bakterijas, kurios sugraužtų organiką, o mes ją neutralizuotume ir perdirbtume.
Darėme daug bandymų, bet nepavyko – procesas pasirodė per brangus, sudėtingas. Bakterijos vieną kartą suveikia geriau, kitą – prasčiau. Tvarkyti organiką, kad ji nesmirdėtų, yra sudėtinga. Ką tuomet daryti su tokiomis atliekomis? Kaip pasiekti tą 100 proc. perdirbimą?“, – klausė įmonės vadovas.
Tačiau G. Gavelis įsitikinęs: kai plastikas taip plačiai naudojamas, jam rasti alternatyvų sudėtinga. O ir savikaina savo daro: pavyzdžiui, plėvele apsukti paletę kainuoja vos 15–20 centų.
Tad rugpjūtį atsirasiantys reikalavimai, jo nuomone, iš tiesų gali duoti naudos: skirtingi mokesčiai bus taikomi perdirbamoms ir neperdirbamoms pakuotėms. Tai, anot pašnekovo, turėtų paskatinti dažniau rinktis antrinę žaliavą, nes kol kas dėl pigios pirminės žaliavos ne visada verta perdirbti antrines. Be to, dėl mažų muitų iš JAV importuojama daug pirminio polietileno.
„Įsivaizduokite: antrinio polietileno granulių tona kainuoja 800, pirminio – 900 eurų. O dirbti daug lengviau su pastaruoju: gaminys skaidrus, gražus, netrūksta gaminant.
Teko susidurti su atvejais, kai gamintojas rinkodaros tikslais deklaruoja, jog naudoja antrinį poiletileną, tik iš tiesų tai – vien pažyma, o dirbama su pirminiu gaminiu. Manau, kad atsiradus valstybės lūkesčiams surinkti pakuotės mokesčius, taip nebepažaisi: bus tikrinama, kontroliuojamas ir atsekamumas“, – svarstė G. Gavelis.
Perdirbimo procesas prasideda nuo surinktų plastiko atliekų, tačiau jų kokybė – labai nevienoda.
„Gauname apie 400 kilogramų supresuotus ryšulius. Juose būna visko – kartono, kitų atliekų. Esame radę net katiną“, – pasakojo įmonės vadovas.
Bandė dirbti su vienu tarptautiniu prekybos tinklu: atvežė polietileną iš parduotuvių Lietuvoje – puikiai sutvarkytas, iš Nyderlandų – palyginti neblogai, iš Graikijos – ne žaliava perdirbimui, o šiukšlės.
Kai jau atliekos perrūšiuojamos, plastikas smulkinamas, plaunamas, rūšiuojamas, lydomas ir paverčiamas granulėmis, iš kurių vėliau gaminama nauja produkcija. 80 proc. jos eksportuojama į ES.
Beje, olandai buvo tie, kurie pastūmėjo „Somlitoje“ pradėti gaminti plėveles iš antrinių žaliavų – būtent jie ėmė klausinėti, ar lietuviai galėtų pagaminti tokią plėvelę. Tai buvo apie 2000-uosius, nuo įmonės gimtadienio praėjus penkeriems metams.
Ją įkūrė dviejų medikų ir dviejų prekybos ekonomikos specialistų, susipažinusių studijuojant, kompanija. Pats G. Gavelis – medikas.
„Įstojau į vaikų kardiopatalogijos rezidentūrą. Mano žmona – taip pat gydytoja. Per mėnesį gauni vieną „meškutį“ (500 talonų – red. past.) ir galvoji, kaip bus toliau. Sudėtingas laikas buvo, reikėjo kažko imtis.
Sovietmečiu antrinių žaliavų perdirbimas buvo niekam nereikalingas išmislas. Bet plastikas vis labiau įėjo į gyvenimą, o jo trūko“, – kodėl ėmėsi būtent tokio verslo, pasakojo pašnekovas.
Pradėję nuo nulio pirmiausia gamino šešių metrų pločio, vadinamąją šiltnaminę, plėvelę. Po kurio laiko, kaip minėta, paraginti olandų ėmėsi gaminti plėvelę iš antrinių žaliavų, vėliau tamprią plėvelę, plastiko granules.