Jaunai porai, gyvenusiai toli gražu ne šiame Žemaitijos miestelyje, Plateliai pasitaikė lyg netyčia. Pasitaikė ir įklampino. Akvilė ir Rokas, švęsdami savo medaus mėnesį, šiame Žemaitijos miestelyje praleido porą dienų. „Nuo tada Plateliai pradėjo mus kviestis“, – prisimena Akvilė.
Tąkart informacijos centre jiedviem pasiūlė apsilankyti Dalios Jakštienės meno parodoje. „Dabar pas mus kabo jos paveikslai“, – tęsia moteris. Parodoje Akvilė ir Rokas nusižiūrėjo po labiausiai patikusį paveikslą. Pirmųjų metinių proga Akvilė vyrui padovanojo vieną iš jų. Kitas paveikslas jau buvo parduotas, bet D. Jakštienė jį nutapė iš naujo ir padovanojo bistro savininkams įkurtuvių proga.
„Vėliau atradau savo seniai, gal prieš septynerius metus, rašytą norų sąrašą, kuriame buvau užsirašiusi, kad gyvename Plateliuose“, – pasakoja Akvilė.
Verslas didmiestyje ir regione: atskleidė kiekvienos vietos iššūkius ir galimybes
Iki tol poros namai buvo Preiloje, kur pašnekovė dirbo masažuotoja ir, jos žodžiais tariant, buvo suradusi visišką pilnatvę.
Tačiau sužinojusi, kad laukiasi, ėmė ieškoti didesnės erdvės. Paieškos ėjosi nelengvai, kol iš pažįstamo sulaukė pasiūlymo nuomotis vietą Plateliuose.
Susiję straipsniai
„Atsimenu, grįžome po kelionės į Maltą. Kai atvykome apžiūrėti, buvo žiema, labai graži saulėta diena. Ir abu pajutome, kad norime pabandyti. Balandžio 2 d. atsikraustėme į Platelius, o 4 d. aš pagimdžiau sūnų.
Grįžome jau su kūdikiu, ir viskas prasidėjo – restorano atidarymas, pasiruošimas. Buvo veiksmo“, – kalba Akvilė.
Jai tekę dirbti aptarnavimo srityje Nidoje: buvo ir padavėja, ir renginius organizavo. Rokas – grupės „el Fuego“ solistas, tad darbas su žmonėmis – ne svetimas.
Tačiau A. Jonušaitė-Spalinskienė labiausiai džiaugiasi, kad į komandą pavyko prisikalbinti mamą: „Ji – virtuvės šefė. Šiandien kai apie tai galvoju, nieko negalėjo būti geriau – nerasi žmogaus, kuris atiduotų tiek širdies“.
Dėl to dvigubai smagu, nes mama iš karto nesutiko prisijungti – pagalbą žadėjo, tačiau tik tiek. „Bet viskas labai nuostabiai susidėliojo: nusileidžiame ryte į apačią – ten mama, anūkas, visi kartu papusryčiaujame, aptariame dienos darbus ir imamės veiklos“, – šypsosi Akvilė.
Duris bistro atvėrė 2025-ųjų birželio 15-ąją. Per praėjusią vasarą jis spėjo virsti ir kultūros erdve: pora čia surengė kelis koncertus, į kuriuos klausytojai važiavo ir iš Klaipėdos.
„Iš apsilankiusiųjų skaičiaus matome, kad to žmonėms labai trūksta. Pas mus kai kurie ir savo kėdes atsinešė, kad per koncertus turėtų kur sėdėti. O čia netoliese, ant suoliukų po ąžuolu, sėdėjo senoliai ir klausėsi“, – prisimena bistro šeimininkė.
Rokas papildo: „Kai papučia naujas vėjas, iš karto jaučiasi – visi palaiko.“
Ryždamasi Plateliuose imtis verslo pora neturėjo jokių lūkesčių. Anot Akvilės, paprasčiausiai buvo įdomu, kaip seksis.
„Aš asmeniškai buvau nusiteikęs, kad kiekvieną dieną reikės kabintis dantimis ir nagais. Dirbantieji šiame sektoriuje sako, kad pirmieji metai būna sunkiausi – reikia pritraukti žmones, kad jie sužinotų apie vietą, sugrįžtų, rekomenduotų kitiems.
Manau, kad šį tikslą mums pavyko pasiekti. Pirmoji vasara mano lūkesčius viršijo“, – vertina dabar jau naujam sezonui besiruošiantis R. Spalinskas.
Be to, kad pamaitina užsukusius į bistro, Spalinskai siūlo ir nakvynę, todėl vasarą komanda buvo išaugusi iki 12 žmonių. Priimti tiek darbuotojų visiškai naujame versle – didelis iššūkis, bet rizika pasiteisino.
„Nusiteikėme, kad darysime, ką galime geriausiai, ir žiūrėsime, kaip bus. Kalbėjome, kad blogiausia, kas gali nutikti – liksime skolingi. Bet, laimei, taip nenutiko – pavyko ir algas išmokėti, ir patiems išsilaikyti.
Tikriausiai, jei būtume per daug galvoję, „kas būtų, jeigu būtų“, nė nebūtume pasiryžę pradėti“, – sako A. Jonušaitė-Spalinskienė.
Bistro įkurtuvės vyko tokiu tempu, kad patys net meniu neturėjo kada išbandyti. Kur ten patiekalus išbandyti – net virtuvė nebuvo baigta įrengti. Vasara parodė, kad pats populiariausias patiekalas – rankų darbo koldūnai su baravykais pagal mamos receptą. Tačiau vegetariški patiekalai nepasiteisino. Akvilė juokiasi: „Žemaitijoje reikia mėsos.“
„Prancè“ – ne tik pavadinimas, bet ir vietos gyventojų istorija. Pirmieji pastato, kuriame veikia bistro, savininkai, buvo per holokaustą nukentėjusi žydų šeima. Viena šeimos narė – Prancė.
Spalinskai sukūrė legendą, kad name gyvenusi moteris Pranutė, kuri įsimylėjo prancūzą iš Choiseulių šeimos – tai giminė, kuriai priklausė Platelių dvaras. Prancūzas Pranutę ir praminęs „Prance“, tarsi sąskambis su „Prancūzija“, kad ji primintų gimtinę.
Bistro savininkai pasakoja, kad moteris kepdavo skanius kruasanus, buvusi labai svetinga.
„Galiausiai prancūzas išvyko, o Pranutė liko ir visą gyvenimą rūpinosi žmonėmis, kurie čia ateidavo. Tokia mūsų sukurta romantiška legenda, nors tikroji istorija kur kas liūdnesnė. Bet vietiniai pasakoja, kad čia kadaise iš tiesų net gatvė kvepėdavo kepiniais“, – pasakoja Akvilė.
Tačiau romantišką istoriją pasakojanti moteris neslepia, kad bistro versle romantikos – ne tiek ir daug. A. Jonušaitė-Spalinskienė sako atvirai: tai – labai sunkus verslas. Čia reikia įdėti nepalyginti daugiau darbo nei kitur, kad gautum tą patį rezultatą.
„Antrą kartą taip lengvai nesiryžčiau, – sako pašnekovė. – Bet tokia patirtis tik sustiprina. Kartais būdavo gaila, kad negalime skirti daugiau laiko vaikui – visą laiką veiksmas kaip skruzdėlyne. Bet kaip šeimą tai mus labai sustiprino“.
„Nepasiilstate masažų?“, – klausiu.
„Labai pasiilstu. Ten tokia ramybė... Pačios procedūros vykdavo visiškoje tyloje. Mezgasi mintis ir čia užsiimti ritualiniu kobido veido masažu, – svarsto Akvilė ir pažada: – Aš tikrai nesustosiu – čia radau savo vietą.“