– Pirmiausia papasakokite, kaip likimo keliai atvedė į Aziją ir konkrečiai – į Bankoką?
– Azija susižavėjau dar mokyklos laikais, o vienu metu net planavau studijuoti ajurvedą. Vėliau, kaip ir daug mano bendraamžių, patyrusi perdegimą darbe iškeliavau į Indiją, kur organizavau moterims skirtą konferenciją. Taip prasidėjo mano pažintis su šiuo žemynu, į kurį vis atvykdavau bent trumpam pagyventi ir dirbti nuotoliu.
2023 m. mano vyras įgyvendino ilgametę svajonę persikelti į Tailandą. Aš prie jo prisijungiau po kelių mėnesių ir planavau bent pusmetį tiesiog pailsėti. Taip nutiko, kad prieš pat kelionę internete radau „FL Technics“ darbo skelbimą. Įmonė tuo metu ieškojo naujo pardavimų vadovo aviacijos mokymų paslaugoms. Nors apie aviaciją tuo metu iš esmės nieko neišmaniau, turėjau nemažai patirties dirbant su klientais, valdant tarptautinius projektus ir koordinuojant renginius.
Lietuvoje įvykęs darbo pokalbis man paliko labai gerą įspūdį, o paskutines abejones išsklaidė būsimo vadovo paraginimas greičiau išbandyti save naujame darbe. Labai džiaugiuosi šiuo sprendimu, nes jis atvėrė man duris ne tik į puikų darbą, bet ir į gilesnį ryšį su šalimi, kurią dabar vadinu savo namais.
Susiję straipsniai
– Kaip susitikimai, derybos ir bendravimas su partneriais atrodo skirtingose Azijos šalyse? Kokių pasitaiko kultūrinių niuansų?
– Itin vertinu „FL Technics“ man suteiktą galimybę keliauti po visą regioną. Iš pradžių kiek baiminausi, kad partneriai ir klientai yra iš Azijos šalių, kad gali būti kultūrinių skirtumų. Laimei, toks išankstinis nusistatymas pasirodė klaidingas. Žmonės Azijoje, ypač dirbantys aviacijos srityje, yra plataus akiračio, empatiški ir palaikantys.
Kaip bebūtų, neturėtume suplakti visų Azijos kultūrų į vieną. Pavyzdžiui, verslo aplinka Honkonge yra gan tiesmuka ir formali, o štai Singapūre į susitikimus gali ateiti nors su sportbačiais ir švarkeliu – tai jau pakankamai įprasta ir Lietuvoje.
Kai pirmąkart vykau į Filipinus, bendradarbė mane iš anksto įspėjo nedėvėti pečius apnuoginančių drabužių, nes tai neatitinka jų įmonės aprangos kodo.
Nors dauguma žmonių ten jau senokai įpratę prie europietiškos kultūros, derybos užtrunka ilgiau, tenka pasitelkti daugiau diplomatijos ir link sprendimo eiti gan vingiuotu diplomatijos keliu. Mano lietuviškas tiesmukumas filipiniečius ar tailandiečius iš pradžių net lengvai gąsdindavo.
Tailandas išsiskiria komunikacijos ypatumais. Šalies darbo kultūra – hierarchinė, tad kiekvienas sprendimas turi pereiti per daug sprendimų priėmėjų. Visai kitaip nei, pavyzdžiui, Kinijoje ar Lietuvoje, kur atsakomybės darbe gali būti gana plačios. Kalbant apie vietos aviacijos rinką, greitai supranti, kad visi čia vieni kitus pažįsta, yra baigę tuos pačius universitetus, bendrauja tose pačiose „WhatsApp“ grupėse. Todėl artima komunikacija ir ryšių palaikymas šioje aviacijos bendruomenėje yra itin svarbi.
Pranešimo žiniasklaidai nuotr.
– Ar pasitaiko, kad verslo partneriai, klientai būtų ką nors girdėję apie Lietuvą?
– Verslo kontekste retas stebisi, kai pasakau, iš kur esu. „FL Technics“ čia žinoma kaip stipri aviacijos įmonė. Net jeigu konkreti oro linijų bendrovė nėra pirkusi iš mūsų mokymų paslaugų, nemaža tikimybė, kad aptarnavome jų orlaivius savo angaruose Indonezijoje.
Žmonės gatvėje kartais nusistebi išgirdę mane kalbant lietuviškai – jiems mūsų kalba skamba labai keistai. Tuo labiau, kad dėl savo įdegio ir žemo ūgio esu panaši į tailandietę. Bet pradėjus kalbėtis dažnai paaiškėja, kad užkalbintas žmogus apie Lietuvą vis dėlt šį tą žino. Pavyzdžiui, mano muai tai bokso treneris per pirmą pamoką pareiškė, kad lietuviai – stiprūs krepšininkai.
– Prieš interviu užsiminėte, kad į darbo susitikimus dažnai vežatės šakotį. Ar Bankoke yra kur jų nusipirkti?
– Anksčiau pati juos gabendavau iš Lietuvos, bet vėliau sužinojau, kad mano kolegos žmona Tailande gamina ne tik šakočius, bet ir tradicinius grybukus bei medutį. Šie desertai čia taip išpopuliarėjo, kad jie galiausiai net kavinę atidarė!
Pati neseniai keliavau lankyti klientų ir vežiausi didžiulį 1,5 kg šakotį. Visi buvo labai patenkinti, sakė „O, vėl Kalėdų eglutę mums atvežei“. Japonams šakotis jau ir taip yra pažįstamas, nes jie turi panašų kepinį, tik be „spyglių“. O tailandiečiams jis per saldus, nors jie ir taip valgo saldžiai.
Klientams dovanų taip pat vežu mažų dovanų su gintaru arba Lietuvos atributiką. Labai smagu globaliame pasaulyje kitiems parodyti ką nors savo.
– Ar Tailande egzistuoja lietuvių bendruomenė?
– Atvykusi į Bankoką norėjau pirmiausia įsilieti į tailandiečių bendruomenę, o ir gimtosios kalbos stipriai ilgėtis netenka, kadangi biure dirbu su kolegomis iš Lietuvos. Kalbant apie šalies bendruomenę, jai čia atstovauja garbės konsulė, vienos turtingiausių šalies šeimų narė. Beveik kiekvienais metais kovo 11 d. ji Tailande organizuoja šalies lietuvių susibūrimus.
Tailandas yra karalystė su gan griežtais įstatymais ir taisyklėmis, tad užsieniečiams čia apsigyventi nėra lengva. Tiesa, kartais pasitaiko bandymų pritraukti daugiau žmonių iš svetur, bet tie bandymai ne visiems patrauklūs. Tailandas turi penkiametę digital nomad vizą, bet ji nesuteikia leidimo dirbti šalies įmonėse. Su šia viza gali dirbti tik įmonėse už Tailando ribų, kad būtų palaikomas konkurencijos balansas darbo rinkoje.
Pranešimo žiniasklaidai nuotr.
– Ar Azijoje žmonės taip pat dirba 8 valandas, kaip mes? Kaip nustatomas darbo laikas? Kiek suteikiama atostogų dienų per metus?
– Darbo valandos iš esmės tokios pat, kaip Lietuvoje, bet yra įvairių niuansų. Kai kuriose šalyse, bent aviacijos srityje, darbas prasideda 7 val. ryte, o Tailande dalis įmonių atlaidžiau žiūri į vėlavimus. Įprasta matyti žmones pradedančius dirbti apie 10 val., nes prieš tai keliauja per dideles spūstis. Baigę darbą jie dažnai kurį laiką dar lieka biure ir laukia, kol baigsis vakarinės spūstys. Bet yra ir kitokių skirtumų. Vienoms kultūroms yra priimta, kad negali išeiti anksčiau už vadovą, o kitoms yra normalu atvykti į darbą bent pusvalandį pavėlavus – niekas dėl to nepyksta.
Apie atostogas galiu pasakyti, kad man per metus priklauso tiek pat, kiek ir jums, nes didelė dalis mano komandos yra Lietuvoje, todėl ir atostogauju lietuvišku ritmu. Nors Tailande žmonės gauna mažiau laisvų dienų, galiausiai ilsisi beveik tiek pat, kiek mes, nes jų kalendoriuje labai daug nedarbo dienų.
– Kaip manote, ar netrukus vėl kils noras save išbandyti svečioje šalyje? O gal Tailandas amžiams pavergė širdį?
– Manau, kad tikrai čia būsiu dar penkerius ar dešimt metų. Esu labai veržli, nuolat noriu augti ir siekti daugiau, o lėtesnė Tailando kultūra padeda man išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Be to, tiesiogiai su tailandiečiais dirbu tik maždaug pusę darbo laiko, tai nesijaučiu atitrūkusi nuo Lietuvos. Tiesa, jei grįžčiau, nutuokiu, kad ilgai neužsibūčiau ir prašyčiau, kad vadovai suteiktų galimybę kur nors atverti dar vieną užsienio rinką.
Tailandą labai paprasta įsimylėti. Čia patogu ir lengva gyventi, šalis yra labai saugi. Jos privalumus ypač pajaučiu, kai išvažiuoju kitur. Pavyzdžiui, elektros ir panašius gedimus namuose čia sutvarko per penkiolika minučių, o gauti įvairias paslaugas gali ištisą parą. Bendradarbė pasakojo, kaip grįžusi į Lietuvą pasiilgo tailandietiško „Bolt“ atitikmens, nes Tailande per jį gali užsisakyti kad ir vieną obuolį. Kaip turbūt galite įsivaizduoti, prie tokių dalykų greitai priprantama!
Nors visa širdimi myliu Lietuvą, grįžti kol kas planų neturiu. Man patinka dabartinis gyvenimo būdas ir Tailando kultūra, kuri per tiek laiko tapo sava.