Bet istorijos ratas apsisuko ir vėl atsirado žmogus, kurio idėjos šiam kraštui gali suteikti naują postūmį puoselėti sodininkystės tradicijas. Pernai Goniūnų kaime įsikūrusi „Sodo sidrinė“ jau gamina sidrą, pelniusį pripažinimą ne tik Europoje – mūsų krašto obuolių nektaro ragavo ir jo skoniu jau spėjo pasimėgauti net amerikiečiai.
Sodina naujus obelų sodus
Nors sodai yra Jurbarko krašto istorijos dalis, apie „Sodo sidrinę“ Jurbarke yra girdėję nebent tie, kas „Keltininke“ ragavo išskirtinio skonio obuolių gėrimo. Aistė ir Donatas Geniai mūsų krašte nėra naujokai – daugiau kaip prieš 20 metų kauniečiai įsigijo ant Dubysos kranto stovintį Klumpės malūną ir įkūrė jame kaimo turizmo sodybą. Tuo pačiu metu pradėjo galvoti ir apie sodą.
„Lietuva yra obuolių kraštas. Parodykit, kas jų nemėgsta“, – sako Donatas, sidru susižavėjęs 2006-aisias, lankydamasis obuolių šalimi vadinamoje Normandijoje. Grįžęs pabandė pagaminti pirmąjį sidrą. Nepasisekė – nė iš tolo nebuvo toks, kokio tikėjosi, ir tada pradėjo domėtis sidro gamybos „plonybėmis“. Pirmas dalykas, ką išsiaiškino, kad ne iš visų obuolių galima gaminti sidrą. Pradėjęs domėtis veislėmis, įsitikino, kad Lietuvoje net Babtų sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkai neturi jokių žinių, kokios obelys galėtų užauginti sidrinių obuolių.
D. Genio kelias į sidro gamybą tęsėsi kone du dešimtmečius ir ėjo per Jungtinėje Karalystėje veikiantį Šiaurės Amerikos sidro institutą. Pirmąjį 43 angliškų sidrinių obelų sodą Burbiškių kaime jis pasodino dar 2013 metais. Nors nederlingoje žemėje sodas sunkiai prigijo ir prastai augo, D. Genys nenuleido rankų ir dabar jau turi keturis sodus: Burbiškių, Senąjį, Saulėlydžio ir Ąžuolo. Iš viso – 9 ha obelų.
Pernai senajame sode Goniūnų kaime duris atvėrė naujoji sidrinė, kurioje vyksta ne tik gamyba – rengiamos degustacijos ir edukacijos, o visai netrukus vyks pirmoji sodo žydėjimo šventė. Bet svarbiausia, pernai „Sodo sidrinė“ gavo gamybos licenciją ir visiems gali pasiūlyti Klausučių soduose pagamintų obuolinių gėrimų.
Įvertinti tarptautiniais apdovanojimais
Lietuvoje silpnųjų alkoholinių gėrimų gamintojus griežtai kontroliuoja valstybė, todėl licenciją gaminti sidrą kol kas turi tik keliolika mažųjų vyndarių ir vienintelis sidrininkas D. Genys. Sodininkas neslepia, jog apie leidimą gaminti sidrą ilgą laiką negalėjo net galvoti, nes mažam gamintojui įsirengti 40–50 tūkst. kainuojančią sertifikuotą laboratoriją, buvo neįgyvendinamas reikalavimas. Stebuklas įvyko praėjusią Seimo kadenciją Klausučiuose apsilankius Ekonomikos komiteto nariams – Donatui pasisekė įrodyti, kad sidras nėra tas alkoholinis gėrimas, dėl kurio Lietuva prasigertų.
„Sidras yra žemės ūkio produktas, kuris mūsų šalyje be reikalo demonizuotas. Pasaulyje niekas nekariauja su savo gamintojais. Latviai, estai didžiuojasi savo produkcija, buvusi Estijos prezidentė valstybiniuose priėmimuose svečius vaišina taure kriaušių perio – ir niekas nesistebi, net jei jis nėra pats kokybiškiausias. Mes dalyvaujame sidrų parodose, kartais ten teisėjauju ir žinau, kad Lietuva su savo griežta alkoholio kontrole atrodo juokingai“, – tikina D. Genys.
Kol „Sodo sidrinė“ neturėjo licencijos gaminti alkoholinį gėrimą, Donatas sidrą gamino savo reikmėms – negalėjo jo tik parduoti. Dešimtmetį kauptos žinios ir patirtis davė puikių rezultatų – sidras iš Klausučių obuolių jau pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų.
2023 m. tarptautiniame Šiaurės ir Baltijos šalių sidro konkurse „Nordic International Cider Awards“ D. Genio pagamintas sidras „Keeved“ buvo įvertintas aukso medaliu. Šiame konkurse buvo vertinamas 19 šalių sidrininkų pagamintas 251 sidras, o geriausius 9 kategorijose rinko 29 teisėjai, atvykę iš 15 šalių. Lietuvą atstovavęs D. Genys dalyvavo taniniškų sidrų, būdingų Normandijai, Bretanei ir Jungtinės Karalystės vakarų pakrantei, kategorijoje.
Lietuviškas „Keeved“ turi ir daugiau apdovanojimų. 2024 metais Klausučiuose pagamintas sidras buvo įvertintas sidabro medaliu seniausiame pasaulyje sidro konkurse Fuenane, Bretanėje, o pernai „Keeved vol.1“ ir „Apyniuotas“ iškovojo sidabro medalius Baskų krašte vykusiame Sagardo forume. Pusiau sausas sidras „Keeved“ – ypatingas, jo gamyba sudėtinga, nes fermentacijos metu sidro gamintojui tenka iš mielių atimti maistą, paliekant jo tik tiek, kad mielės galėtų sidrą užgazuoti, bet neperdirbtų viso cukraus. Ne prasčiau vertinama ir kita „Sodo sidrinės“ produkcija – „Ledo“, „Rose“, „Apyniuotasis“ sidrai.
„Tokių apdovanojimų, kokius turime mes, Lietuvoje neturi nei vienas alkoholinių gėrimų gamintojas. Galime kovoti su geriausiais pasaulyje sidrais ir pranokstame juos – ne dėl to, kad esame iš kažkokios egzotinės šalies, kur sudaroma nuomonė, kad alkoholio nėra, o kad mūsų sidrų kokybė nenusileidžia geriausių pasaulio gamintojų produkcijai“, – džiaugiasi D. Genys. Jis yra ir vienintelis Amerikos sidro asociacijos sertifikuotas pomeljė (sidro someljė) Lietuvoje.
Tikro sidro pagaminama tik paragauti
Sidro gamyba nėra greitas reikalas. Rudenį nuskinti obuoliai sidru tampa tik pavasariop, o kai kurių paragauti galima bus, pasak Donato, tik vasaros viduryje.
„Mūsų sidrai visiškai natūralūs, pagaminti tik iš obuolių sulčių, todėl skoniu net nepanašūs į pramoninius sidrus, kuriuose natūralių sulčių yra tik 15–20 proc., o ir tos gamyboje naudojamos iš kiniškų koncentratų“, – užtikrino sidro gamintojas. Pasak Donato, tokie sidrai iš koncentratų, kur obuolių sulčių yra tik dėl skonio, turėtų vadintis sidro gėrimais – to siekia visi mažieji Europos sidro gamintojai.
Nors Lietuvoje sidro rinka didžiulė, tikro sidro kol kas pagaminama tik paragauti. 2025 metai buvo patys nederlingiausi metai per visa lietuviško sidro gamybos istoriją, todėl Donatui prireikė kaimynų pagalbos – Brut Nature sidrui gaminti naudojo ir jų užaugintus „Auksio“ obuolius, maišydami juos su kitų veislių desertiniais obuoliais.
Pasak Donato, 2025 derliaus naujas sidras Brut Nature turi savo istoriją. Sode yra keletas sidrinių Morgan Sweet ir Tom Putt veislės obelų. Nors jos užaugina maloniai taniniškus obuolius, bet jie sunoksta rugpjūtį ir visiškai nesilaiko. Atrodė, kad iš šių obuolių nieko nepavyks pagaminti. Tačiau praėjusią vasarą keliaujant po Somersetą Hecksų šeimos sidrinėje paragavę visai neblogo vienarūšio Morgan Sweet sidro, toptelėjo mintis, kad ankstyviesiems obuoliams reikia suteikti dar vieną galimybę. Pamaišę su rūgštesniu „Auksiu“, „Sodo sidrinėje“ pagamino visiškai sausą, tvirto kūno ir kompleksiško skonio buteliuose fermentuotą sidrą.
Deja, jo turi tiek mažai, kad paragauti ir įsigyti galima nebent atvykus į sidrinę arba apsilankius čia rengiamose degustacijose.
Į butelius jau išpilstytas ir burbono statinėse brandintas sidras. Palaukus, kol natūraliai užsigazuos, bus galima jį ragauti. Lėtai fermentuojasi ir praėjusios vasaros „Keeved“ sidras – jo skonis atsiskleis tik birželį ar net liepą.
Jurbarkui sidras neįdomus?
„Sodo sidrinėje“ pagamintu sidru pasimėgauti kol kas galima tik Vilniuje ir Kaune. Jau tuoj pat Kauno senamiestyje duris atvers ir „Sodo sidrinės“ ambasada – sidro kultūros namai ir gastrobaras. O su sidro kultūra, tikėtina, atsiras galimybė atgimti ir mūsų krašto sodams.
Svarbu, kad būtų tikinčių ir palaikančių šią idėją. Nors D. Genys į „Sodo sidrinę“ investavo didžiulį kapitalą, kol kas nesulaukė nei rajono vadovų, nei politikų susidomėjimo, atvirkščiai, praėjo kryžiaus kelius, kol savivaldybėje gavo licenciją mažmeninei prekybai lengvais alkoholiniais gėrimais. Ir tai truko net ilgiau nei gauti licenciją sidro gamybai.
Kodėl vienus rajono verslininkus, vos krustelėjusius pirštą, su dovanomis aplanko rajono vadovai, o kiti, kuriantys tikrus verslus, jų dėmesio nesulaukia metų metais – atviras klausimas, bet atsakius į jį galėtų paaiškėti, dėl kokių priežasčių per pastarąjį dešimtmetį jokios investicijos į gamybą Jurbarko taip ir nepasiekė.