Skudutiškyje, Molėtų r., gimusi Dalia čia esančio Juodžio ežero pakrantėje sukūrė tikrą rojų. Tokį, kuriame daug dirbama – nors pati moteris tai vadina hobiu, o vėliau dar daugiau grožimasi.
Kaipgi nesigrožėsi, kai už lango žydi per 100 rūšių gėlių. Vien jurginų Dalios sklype pražysta visas tūkstantis.
„Kaimynas padaro vagas su traktorimi — kaip bulvėms. Jurginai į Europą atvežti dėl maisto – juos, kaip ir bulves, galima valgyti“, – apie šių gėlių ypatumus pasakojo pašnekovė.
Lietuvių netradiciniai gaminiai keliauja net į Prancūziją: apsaugo namus nuo termitų
Gėlių gumbus moteris siunčiasi iš Latvijos, Lenkijos, Nyderlandų. Kartais parsiveža ir iš kitų Lietuvos miestų – štai jurginai, kuriuos laimės kupinomis akimis man rodė Dalia, pasirodo, atkeliavo iš Alytaus. Beje, ten gyvena Dalios dukra, taip pat užsiimanti gėlininkyste.
„Pas mane kaip pas buhalterę viskas surašyta – pavadinimas, žiedo dydis, jurgino aukštis. Reikia atvažiuoti rugpjūtį, kai viskas žydi. Visų gėlių pavadinimus žinau mintinai“, – balandžio pabaigoje kalbėjome su Dalia.
Užaugintos gėlės parduodamos – Dalia gamina puokštes, bendradarbiauja su dekoratoriais ir parduotuvėmis, kartais nuvažiuoja prekiauti ir į turgų Vilniuje.
Planuose – ir edukacijos trečiojo amžiaus universiteto studentams. „Pas mus yra paplūdimys, valtį turime. Galima pailsėti – atvažiuoti pusdieniui ar dienai.“
Susiję straipsniai
Prižiūrėti tūkstančius gėlių jai padeda marti Deimantė. Susipažinus su abiem moterimis drąsiai galima teigti – tokio ryšio su anyta pavydėtų daugelis.
„Mes geriausios draugės – visas paslaptis žinome. Niekas nežino – nei duktė, nei sūnus.“
„Labai gera. Aplinką pakeisti, o ir pačiai labai patinka – dirbu ir kirpėjos darbą, kai būna daug žmonių, prie gėlių galiu atsipalaiduoti. Kaime atsiranda labai daug energijos. Kaimynė, būdavo, juokiasi – sako, dar sniegas nenutirpo, o ji jau prie grėblio“, – apie darbą su anyta kalbėjo Deimantė.
O ir Dalios anūkas pasirūpina, kad šeimos moterims netektų prakaituoti. Su Deimante jos vienbalsiai sutinka – auga jaunasis ūkininkas. Galbūt todėl moterų visai nenustebino situacija, kai gimtadienio proga paklausus, ko berniukas norėtų dovanų, šis įvardijo – vištų.
„Reikia nupjauti hektarą žolės – yra anūkas, 12-os metų, jis mums neleidžia. Sako, ne moterų darbas pjauti žolę, – šypteli Dalia. Pasirodo, anūkui taip patinka pas močiutę, kad vasaros atostogų jaunuolis iš kaimo nenori trauktis nė per žingsnį. – Tik rugsėjo 1-ąją išvažiuoja iš čia.“
Nors darbu to Dalia nevadina – sako, gėlės tarsi hobis, sunku būtų ir paneigti tai, kad darbštumo ši moteris nestokoja. Be gėlininkystės, ji užsiima ir kitu verslu – turi dvi kaimo parduotuves.
V.Gustytės nuotr.
Tiesa, ir apie buhalteriją pašnekovė užsiminė visai ne atsitiktinai. Kai nesisukioja prie gėlių, pastarąsias pakeičia skaičiai.
„Mano režimas įdomus, – juokdamasi pati pripažįsta Dalia. – Niekur nereikia važiuoti, aš iki aštuonių miegu, tada mane jau pakelia. Dabar juk nuotoliniu būdu viskas, turiu daug konsultacijų. Ūkininkai, įmonės, – visiems kyla klausimų.“
Ryte pradėtus darbus moteris užbaigia jau prieš vidurnaktį.
„Kai viena esu, kad nebūtų taip nuobodu, darbuojuosi iki 11 vakaro. Su pertraukėlėmis – išeinu kavos ar dar kažko“, – apie darbą trumpomis žiemos dienomis pasakojo pašnekovė.
Vasarą viskas kitaip. Juk didelę laiko dalį tuomet reikia skirti kieme esančios oazės puoselėjimui.
„Visus nužydėjusius žiedelius kiekvieną rytą nuskabau. O jeigu nenuimsiu, taigi bus nebegražu, – garsiai svarstė pašnekovė. – Daugiau būnu daržuose, vežu gėles prekybon. Dienos metu, kai jau labai karšta, namuose dirbu savo buhalterinius darbus. Vakare paravime, palaistome, einam ežeran pasimaudyti, paplaukioti valtimi. Ir darbas, ir atostogos.“
Nežinant konteksto daugelis galėtų nusistebėti – pašnekovė atvirai sako, kad vyrams yra padovanojusi daugiau gėlių, nei šie jai.
„Dėl buhalterijos paslaugų į mane dažniau kreipiasi vyrai. O pas mane gėlių daug – ne vien pardavimui. Kiekvienam vyrui priskinu puokštę“, – juokiasi moteris.
V.Gustytės nuotr.
Traukiant atsivėsinti į Juodžio ežerą, pro Dalios gėlynus praeina ir jaunimas. Moterį labiausiai stebina jų reakcijos.
„Berniukai klausinėja, jiems labai gražu. Sako, mes neatsistebim, specialiai einam prie ežero, kad pasižiūrėtume į jūsų jurginus“, – gražius žodžius prisiminė pašnekovė.
O ir pačiai Daliai gėlėmis numarginto kiemo negana – pasirūpina, kad įvairiaspalviais žiedais būtų papuošti ir namai.
„Namai visą laiką būna pilni gėlių. Visuose kambariuose. Vazų turim gal penkiasdešimt – tik kur pamatom, ir perkam“, – neslėpė ji.
Besišypsančiame moters veide atsiranda vietos ir liūdesiui – rugpjūtį sukaks dveji metai nuo dienos, kai anapilin netikėtai iškeliavo Dalios vyras. Pasirodo, gėlės, kurioms Dalia atiduoda visą savo meilę, jai turi ir simbolinę prasmę.
„Gyvenome Utenoje, grįždavome čia savaitgaliais. Jis labai mėgo visus augalus – tiek norėjo čia būti, kad planavome statyti kitą namuką prie ežero. Turėjo daug idėjų, todėl nusprendėme pratęsti tai, ką pradėjome“, – apie etapą po vyro netekties kalbėjo Dalia.