Tėvystė, darbas su paaugliais ir muzika šiandien jo gyvenime susijungia į vieną kryptį – pastangą kurti pasaulį, kuriame augant jo dukrai būtų daugiau sąžiningumo, mažiau melo ir daugiau erdvės būti savimi. Šviesa Nikitos gyvenime, nėra atsitiktinė. Ji atėjo per laiką, etapus ir patirtis, kurios buvo ne tik sudėtingos, bet ir pavojingai arti mirties. Nikita nuo jų nebėga ir nesaldina – tai tapo pamatu vidiniam stuburui, kuris šiandien leidžia jam būti šalia kitų, ypač jaunų žmonių, nebijant kalbėti apie trapumą, klaidas ir atsakomybę.
– Nikita, visai tavo gyvenimo istorijai turbūt ir knygos neužtektų – sudėtinga paauglystė, besikeičiantys namai ir mokyklos, bandymas įsitvirtinti tarp bendraamžių. Šešiolikos baigei mokyklą, studijuoti išvykai į Londoną, vėliau atsidūrei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Norėčiau, kad savo istoriją pradėtum būtent nuo to etapo. Kaip tada atrodė tavo gyvenimas?
– Į Ameriką atvedė stiprus noras atrasti savo balsą muzikoje ir vietą pasaulyje – tikėjausi, kad būtent ten kursiu savo gyvenimą. Tam skyriau dešimtmetį, kūriau, rašiau, prodiusavau. Tuo metu, kaip ir daugelis jaunų žmonių, turėjau autoritetus, žmones, į kuriuos lygiavausi. Ypač traukė battle repo kultūra, intelektų kova joje ir įtampa. Nors viduje visada jutau ribą: viešai žeminti ar draskyti kitą, visai tau nepažįstamą žmogų, neatrodė prasminga.
Amerikoje pradėjau mokytis muzikos inžinerijos, gavau programą, kuri sujungia su „Grammy“ nominacijas ar apdovanojimus gavusiais garso inžinieriais, jie ir moko. Mano tikslas buvo išmokti techniškai įrašyti savo kūrybą, profesionalios studijos kainavo beprotiškus pinigus, negalėjau to sau leisti.
Mane priskyrė prie vienos studijos Los Andžele, įsitraukiau į vietinį muzikos pasaulį, jo vakarėlius, sceną, žmones. LA yra vieta, kur žolė ar kokainas muzikos industrijoje yra absoliuti norma – tavęs klausia ne to, ar vartoji, o ką labiau iš šių dviejų mėgsti.
– Skamba lyg juodoji skylė, į kurią labai lengva įkristi.
– Ten labai lengva pasimesti – ypač, kai pradedi įsileisti vidun tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip laisvė ar kūrybinis kuras. Mano atveju tai buvo narkotikai. Tuo metu išleidau savo pirmąjį albumą, įrašytą toje pačioje Los Andželo studijoje. Kai kurie reperiai sakė, kad esu šviesmečiais priekyje. Vieno itin ryškaus žmogaus viešas palaikymas man tuo metu buvo kaip Dievo kumštis – stiprus patvirtinimas, kad tai, ką darau, turi svorį.
Tuo pačiu laikotarpiu Oxxxymironas atvyko į Ameriką dalyvauti repo kovoje. Ta kova surinko apie dešimt milijonų peržiūrų. Buvau šalia jo scenoje, jausmas – beveik kinematografiškas – tarsi būčiau atsidūręs istorijos viduje. Po kovos keletą dienų leidome laiką Los Andžele, su jo komanda. Jis klausė mano muzikos, vieną vietą atsuko net keletą kartų, sakė, kad stipru. Man tai girdėti buvo beprotiškai svarbu, nes tuo metu ieškojau patvirtinimo, norėjau jausti vertę.
Netrukus gavau žaliąją kortą – leidimą gyventi JAV – man tai suteikė galimybę išvykti į Europą. Narkotikai niekur nedingo, vartojau jų vis daugiau ir daugiau. Viskas prasidėjo banaliai – nuo sudėtingos danties operacijos ir nepakeliamo skausmo. Pažįstami rekomendavo odontologą, jis „padėjo“: rimti receptiniai nuskausminamieji. Nepastebėjau, kaip vaistų dozės augo, skausmas dingo, bet atsirado nemiga.
Ją pradėjau gydyti stipriais migdomaisiais. Marihuanos, vaistų ir migdomųjų miksas ne tik numalšino fizinį skausmą, bet ir paslėpė vienatvę, nusivylimą, nepasitikėjimą. Būsena atrodė ideali – niekas nebespaudė, nieko nebeskaudėjo, jokios traumos nebekilo į paviršių. Su muzika sekėsi, bet kartu didėjo vakarėlių kiekis ir ratas žmonių, kuriems vartojimas buvo norma. Pradėjau susidurti su sunkesniais narkotikais.
– Kas yra sunkūs narkotikai?
– Rūkiau heroiną. Vartojau fentanilį. Tabletėse, mišiniuose. Vėliau atsirado kaimynas ir kartu draugas, vadybininkas – jis gaudavo brangių ir retų narkotikų, viena jų tabletė kainuodavo keliasdešimt dolerių. Iš pradžių tik pabandžiau, vėliau man reikdavo po 8–10 tablečių per dieną. Per dieną narkotikams išleisdavau 200–350 dolerių.
Tuo metu Los Andžele, suradusi marihuanos, policija dažniausiai ją tiesiog konfiskuodavo. Tačiau opiatai kas kita – atsirado dirbtinės tabletės, maišytos su fentaniliu. Meksikos karteliai šiuos narkotikus pradėjo masiškai platinti, o žmonės – mirti. Mačiau tai iš arti. Vienas bičiulis perdozavo, kitas, jam pardavęs tabletes – nusižudė. O pats aš grimzdau vis giliau. Pradėjau rūkyti tabletes, maišydavau tikras su dirbtinėmis, kad būtų pigiau. Tada atsirado perdozavimai ir visiška polinarkomanija: heroinas, fentanilis, migdomieji, kokainas, metamfetaminas, žolė. Ir viskas vienu metu.
– Klausant tavęs sunku patikėti, kad šiandien sėdi čia gyvas...
– Aš tai vadinu Dievo ranka. Kai perdozavau devintą kartą, aiškiai išgirdau žinutę iš viršaus, kad išnaudojau visus savo kreditus ir niekas už skverno manęs daugiau nebeištrauks. Pradėjau visiškai byrėti. Ukrainoje prasidėjo karas, aš buvau visiškai išsitaškęs. Galvoje sukosi kliedesiai – važiuosiu į Kremlių, susikišiu mažą pistoletą į užpakalį ir nušausiu Putiną. Viešai kalbėjau tokius dalykus. Atrodžiau baisiai – viena akis plaukia, kita žiūri kažkur kitur. Jeigu parodyčiau nuotraukas iš to laiko, manęs neatpažintum.
Tuo metu buvau visiškame dugne. Atsidūriau gatvėje Los Andžele. Maždaug mėnesį buvau benamis. Benamystė šiame mieste yra savotiškas pasaulis su bendruomenėmis, sistema ir pagalba, kuri suteikia galimybę nusiprausti, apsirengti, pavalgyti. Stengiausi laikytis saugesniuose rajonuose, kuriuose esantys benamiai nori susitvarkyti, ieško darbo, nevartoja narkotikų. Man buvo beprotiškai gėda kreiptis į draugus. Neturėjau telefono, prisijungimų prie savo socialinių tinklų. Iš esmės manęs nebuvo.
Dieną eidavau į benamių centrą nusiprausti, pavalgyti, naktį miegodavau lauke. Vis eidavau į ligoninės priimamąjį, kur galėdavau saugiai pasėdėti, kol mane priims – negalėdavo nepriimti. Man pavyko kažkaip išgyventi. Po kelių kartų priimamajame darbuotojai suprato, kad neturiu kur eiti, taigi šios sistemos laikytis nebegalėjau. Kartą socialinė darbuotoja, darydama man COVID testą, išklausė mano istorijos, atidavė mygtukinį telefoną, kad galėčiau susisiekti su artimaisiais.
Po to patekau į benamių prieglaudą. Man padarė narkotikų testą – buvau švarus, gavau lovą ir pirmą kartą per labai ilgą laiką galėjau tiesiog saugiai atsigulti. Gulėjau ir nieko nedariau, tarsi leisdamas kūnui ir galvai pagaliau suprasti, kad šią akimirką esu saugus. Tai buvo trumpas, bet labai svarbus atokvėpis po ilgo chaoso.
– Nuo Holivudo vakarėlių su žvaigždėmis iki benamių prieglaudos – kas dėjosi tavo viduje?
– Bandžiau kabintis į gyvenimą per paprastus darbus – nešiojau baldus, dariau smulkius darbus, ėmiausi visko, kas pasitaikydavo. Kartais atrodydavo, kad viskas po truputį stoja į vietas, bet kiekvienas paslydimas baigdavosi atleidimu iš darbo ir didžiuliu gėdos jausmu. Būdavo momentų, kai nuoširdžiai sakydavau sau „man viskas gerai“, o po kelių dienų vėl atsidurdavau ant grindų su fentanilio pypke rankoje, visiškai praradęs kontrolę.
Lūžis pradėjo ryškėti tada, kai ligoninėje gavau galimybę paskambinti ir surinkau seną draugės telefono numerį, kuris sistemoje buvo likęs kaip atsarginis kontaktas dar prieš penkerius metus. Nors nebuvome bendravę porą metų, ji atsiliepė ir pasakė, kad manęs visi ieško, o mama jau ruošiasi skristi į Ameriką. Vėliau važiavau pasiimti daiktų iš jos buto, kuriame kadaise nuomojausi kambarį. Laukdamas dar kartą pavartojau – ji grįžusi rado mane garaže ant grindų, visiškai atsijungusį, su folija rankoje.
Į Ameriką atskrido mama. Ji pasiūlė grįžti į Lietuvą ir eiti į reabilitaciją, tačiau tuo metu dar bandžiau susitvarkyti pats. Praėjus pusantro mėnesio vėl tapau benamiu – ir būtent tada įvyko tikrasis lūžis. Vieną dieną stovint automobilių aikštelėje prie manęs priėjo nepažįstamas senukas, pasiūlė nusiprausti, pavalgyti ir priėmė pagyventi pas save ant sofos, leisdamas būti tiek, kiek reikės, kol atsistosiu ant kojų.
Po truputį pradėjau atsigauti – ieškojau darbo, bandžiau atkurti ryšius. Vienintelė mano komunikacijos priemonė buvo iPad’as, per kurį rašiau mamai ir pamažu grįžau į ryšį su šeima. Galiausiai mama atskrido, kartu su buvusia žmona padėjo sutvarkyti dokumentus, nuvežė mane į teismą, baigė visus mano finansinius reikalus. Man buvo nupirktas bilietas į Lietuvą, dieną prieš išskridimą apgyvendino viešbutyje, kad niekur nedingčiau. Lietuvoje dvylika mėnesių praleidau reabilitacijoje, po jos apsigyvenau pas mamą, pradėjau dirbti jos draudimo įmonėje, o viduje vis stiprėjo noras sukurti ką nors prasmingo ir, pasitelkiant muziką, ir pasakojant savo istoriją.
– Dirbi kaip mentorius su paaugliais vaikinais „Vyrų kalvės akademijoje“. Neabejoju, kad savo patirtimi praturtini jų vidinį augimą. Ką tu pats gauni dirbdamas su paaugliais?
– 2023 metų vasarą aš pirmą kartą pamačiau Vyrų kalvės akademiją socialiniuose tinkluose. Parašiau Edvinui Rupšiui, vienam iš „Vyrų kalvės akademijos“ įkūrėjų, kad žaviuosi tuo, ką jie daro ir būtų įdomu kada nors pamatyti gyvai, kaip jie dirba. Tuo metu jau buvau viešai kalbėjęs apie savo istoriją, nuopuolius. Kai pirmą kartą atvažiavau į „Vyrų kalvės akademiją“, man viskas buvo nauja, bet nebuvo svetima. Jausmas buvo labai keistas – tarsi būčiau atvykęs į vietą, kur žmonės kalba apie dalykus, apie kuriuos aš jau metus kalbėjau reabilitacijoje: emocinį intelektą, atsakomybę, tikrumą. Mačiau tikrus žmones, tikrą chebrą. Metodiką, kuri yra apie atsakomybę, o ne fasadą. Kur mentoriams išties rūpi paaugliai. Kai pirmą kartą sėdėjome rate, man labai aiškiai susijungė visi taškai – tai, ką pats patyriau, ir tai, kas čia vyksta.
Kartą man pasiūlė pravesti užsiėmimą – spontaniškai sugalvojau „žmonių orkestrą“. Įsitraukiau labai stipriai, man tai buvo be galo gyva. Vėliau inicijavau repo kovas – saugias, be žeminimo, daugiau kaip žaidimą. Jų energija buvo neįtikėtina. Aš apskritai toks žmogus – jeigu gyvenimas duoda galimybę kažką padaryti, išbandyti save, išmokti kažką naujo, aš dažniau einu į tai, o ne traukiuosi. Tai, aišku, turi savo kainą.
Po vienos refleksijos su vaikinais pradėjau labai poetiškai freestyle’inti apie tai, kaip jaučiuosi. Tai buvo nepaprastai gražus, užliejantis, jaukus jausmas. Viena brangiausių akimirkų mano gyvenime, turbūt todėl, kad viskas susidėjo savaime – atrodė, lyg skrendu, lyg nebeturiu svorio, esu lengvas, labai jautrus. Kai esi sužeistas, sunku priimti paprasčiausią kito žmogaus gerumą, nes atrodo neįtikėtina, kad kažkam iš tiesų rūpi.
Žiūrėdamas į keturiolikmečius–penkiolikmečius vaikinus, net šiek tiek pavydėjau. Jie tą vidinę ašį, kurios aš paklydimais ieškojau virš dešimtmečio, pradėjo kurtis jau dabar. Jų kelias bus daug trumpesnis. Bet stengiuosi, kiek leidžia galimybės, gyvenimas ir turimi resursai, duoti kuo daugiau. Šiandien esu augantis ir lydimas labai stiprių, daug patirties turinčių žmonių, kurių požiūris, vertybės ir laikysena yra būtent tokie, kokių visada ieškojau.
Aš visada norėjau iš viduje nesaugaus, pasimetusio paauglio tapti brandžiu vyru. Ir būtent čia matau savo galimybę augti, įtvirtinti įgytą brandą ir kartu dalintis ja su jaunimu. Prieš tai jau buvau pradėjęs kalbėti viešai – duoti interviu, dalintis savo patirtimi apie priklausomybes ir savo kelią, bet dabar tai įgauna gilesnę, tikslesnę formą.
– Klausantis tavęs, man vis grįžta mintis prie pastarųjų dienų įvykių ir tavęs puolimo. Ar sunkiau įkąsti, kai esi išgyvenęs tiek daug? Kaip tavo vidus jaučia tai, kas visuomenei atrodo didžiausia drama?
– Kai esi patyręs tikrą dugną ir vos nemiręs devynis kartus, kiti dalykai tiesiog nebeatrodo tokie reikšmingi. Ypač tada, kai viduje aiškiai žinai, kas esi, kokios tavo vertybės ir turi aplink save sveiką ratą – žmones, kurie turi tvirtas vertybes, aiškų moralinį kompasą ir palaiko vieni kitus. Aš jaučiuosi labai dėkingas ir palaimintas. Suprantu, kad esu tik mažas varžtelis šiame judančiame mechanizme, šiame važiuojančiame traukinyje, bet tikiu, kad laikui bėgant tai gali turėti labai didelę ir prasmingą įtaką visuomenei.