„Aš tiesiog einu toliau ir darau tai, ką širdyje visada norėjau daryti. Nėra jokio „privalau vienaip ar kitaip“, – aš tik pildau savo didžiausią svajonę dainuoti su gyvos muzikos grupe. Su ankstesniu kolektyvu mes 18 metų to neįgyvendinome, kol neatėjo mano vyras Rimvydas ir nepasiūlė surengti turo per Lietuvą su muzikantais. O kai jau pabandai su grupe, kitaip net nebesinori, nes tai – visai kitoks skambesys, kitas vaibas“, – sako Nijolė, prie kurios vardo afišose minimas ir „69 danguje“ pavadinimas.
„Aš niekur nebėgu ir nepabėgsiu nuo „69 danguje“. Po šio ženklo vėliava dainuoju toliau. Tiesa, dabar viskas vyksta šiek tiek kitaip, bet užtat dainos – kaip niekad gyvos. Pagaliau mes iš tiesų dainuojame trim balsais ir man labai smagu, kai visi scenoje atliekame savo funkcijas“, – kalba Nijolė.
Pirmą kartą su muzikantais ir pritariančiomis vokalistėmis ji lapkritį pasirodė Klaipėdos „Renginių kombinate“. „Buvo labai smagu, patys geriausi įspūdžiai, bet vėliau turėjome laiko dar labiau išgryninti, patobulinti koncepciją. Padidėjo ir komanda – prisijungė klavišai, saksofonas.
Dainius Novickas – apie olimpinius medalius, tėvystę ir tragišką mamos mirtį
Dabar scenoje pasirodome septyniese, o kiek dar žmonių dirba už kadro! Kas iš Kauno, kas iš Šiaulių, Jonavos, Vilniaus... Kai susiburia tokio dydžio kompanija iš visos Lietuvos, nemažas iššūkis fiziškai visus surinkti į repeticiją. Bet išsprendėme logistiką, daug ir nuoširdžiai repetavome, sėdėjome studijoje, kūrėme aranžuotes, ieškojome formų, kaip viską pagyvinti, kad dainos skambėtų dar linksmiau, aštriau. Mūsų būgnininkas Jonas Lengvinas kartą net paklausė: „Gal jau užteks repetuoti?“.
Atrodė, kad tam nebus galo, nors visi jau seniausiai puikiai išmokę programą. Bet kai stipriai pasiruoši, visai kitas jausmas apima scenoje. Drąsiai galiu sakyti, kad koncertui Kaune buvome labai gerai pasiruošę, todėl ir atidirbome su vėjeliu, – pasakoja Nijolė. – O be to, labai džiaugiuosi, kad koncerto publika puikiai sutiko dvi mano solines dainas – „Miško kvapas“ ir „Nelik viena“.
Susiję straipsniai
Šiam kūriniui, kuris dar nėra išleistas, koncerto metu iš dalies nufilmavome vaizdo klipą. Jau ne vienerius metus šią dainą nešiojuosi su savimi. Ją parašė Stano, vėliau savo ranką pridėjo prodiuseris Innomine. Tikiu šios kolaboracijos sėkme.“
Prieš koncertus Nijolė visuomet jaudinasi. Net ir išvykus atostogų į Mauricijų, paskutinėmis naktimis ją kankino nemiga, atsipalaiduoti neleido artėjanti generalinė repeticija. „Aš juk Pareigytė – visuomet jaučiu pareigos ir atsakomybės jausmą, norisi viską padaryti be priekaištų.
Raminau save, kad esu ne viena – turiu superkomandą, bet jaudulys nepaleido iki pat scenos. Paskutinę akimirką persirengimo kambaryje trumpam pasilikusi viena net apsiverkiau. Braukiu ašaras ir galvoju, – na, ką tu čia dabar? Ko verki, eik dainuoti! – šiandien prisiminusi jau juokiasi Nijolė. – Bet kai žengiau į sceną, širdis nurimo ir galėjau pasimėgauti tuo, ką visi kartu sukūrėme.“
Originalios vizualizacijos LED ekranuose, lazeriai, pašėlusi energija ir nesibaigiantys hitai publikai paliko ryškų įspūdį. Tiesa, susirinkusiųjų dėmesį traukė ne tik kokybiškas vaizdas scenoje: salėje buvo galima išvysti prodiuserį Egmontą Bžeską, kuris sau ir Rimvydui Rukaičiui specialiai koncertui pagamino iškalbingus marškinėlius su perbrauktu šeško patelės
paveikslėliu. „Aš čia niekuo dėta. Tai – vyrų žaidimai“, – trumpai tepasakė Nijolė, susilaikydama nuo komentarų šia tema.
Daug mieliau ji dalijasi koncertiniais planais. „Po pasirodymo Kaune sukilo ažiotažas: man be paliovos skambina įvairių renginių, miesto švenčių organizatoriai, kviečia koncertuoti su grupe. Gaila, šią vasarą likusios vos kelios laisvos datos, tad daugybės pasiūlymų tenka atsisakyti. Tačiau jau pradedame kalbėtis apie turą per Lietuvą, jis galėtų vykti rudenį ar kitą pavasarį. Man patinka žiūrėti į priekį ir dar sykį sau priminti, kad kai nori – viskas yra įmanoma, o svajonės turi savybę pildytis“, – sako N. Pareigytė-Rukaitienė.