Muzikantai dirbo vienoje muzikos studijoje, dalijosi kūrybinėmis idėjomis. Tačiau vėliau viskas pasikeitė, o keliai išsiskyrė. Tuomet A.Kapustinas sulaukė žiaurių patyčių iš žmonių, buvo vadintas mėgdžiotoju ir apsišaukėliu. Po daugiau nei dešimtmečio Anatolijus nusprendė papasakoti, kas iš tiesų vyko tuo metu.
– Nuo ko prasidėjo jūsų muzikinė istorija?
– Nuo pirmos klasės. Gimiau Vilniuje. Nuo pirmos klasės lankiau Balio Dvariono muzikos mokyklą. Iš pradžių mokiausi smuiko, vėliau – gitaros. Bet labiausiai mėgau dainuoti. Iki šiol prisimenu vieną koncertą. Neprisimenu, ką tada grojau, bet labai gerai prisimenu žmonių veidus. Jie plojo, šypsojosi, buvo laimingi. Vėliau tą patį jausmą pamačiau dainuodamas mokyklos chore. Tik šiandien suprantu, kad būtent tada manyje gimė supratimas, jog muzika gali padaryti žmogų bent trumpam laimingesnį. Matyt, visą gyvenimą ieškojau būtent to jausmo.
Tadas Gryn ir Toma Vaškevičiūtė grįžo į praeitį: kodėl jų meilės istorija padėjo ekrane?
– Kaip susipažinote ir pradėjote bendradarbiauti su grupės „Hiperbolė“ siela Igoriu Berinu?
– 2009 metais suskambo telefonas. Pasiūlė prisijungti prie projekto, kuriame dirbo „Hiperbolės“ kompozitorius Igoris Berinas. Sutikau. Tą dieną dar nežinojau, kad tas skambutis pakeis visą mano muzikinį pasaulį. Apie dvejus metus kasdien dirbome vienoje studijoje. Prisijungė ir kitas bendramintis Arūnas, su kuriuo muzikiniame kelyje esame iki šiol.
Susiję straipsniai
Per tuos dvejus metus su kolegomis, supratau daugiau negu per daugelį ankstesnių metų. Iki tol maniau, kad suprantu muziką. Po jų supratau, kad tik pradedu ją pažinti.
Kalbant apie Igorį, jis pakeitė mano supratimą apie aranžuotę, ritmiką, skambesį. Tai buvo tikra meistriškumo mokykla.
– Kas nutiko vėliau?
– Nutiko gyvenimas. Mūsų keliai su Igoriu išsiskyrė. Tačiau dainos niekur nedingo. Jos liko manyje. Kuo daugiau laiko praėjo, tuo aiškiau supratau, kad negaliu jų tiesiog padėti į lentyną ir pamiršti. Pradėjau galvoti, kodėl jos taip retai skamba gyvai. Ir vieną dieną tiesiog pradėjome repetuoti. Be skubėjimo. Be didelių planų.
Dvejus metus kasdien ieškojome savo skambesio, kūrėme aranžuotes, taisėme kiekvieną smulkmeną.
2013 metais gimė grupė. Iš pradžių ji vadinosi „Hiperbolės Tribute“. Vėliau, dėl prekės ženklo, teko keisti pavadinimą. Taip atsirado HIPERBAND.
– Ar kada nors norėjote tapti grupės „Hiperbolė“ dalimi?
Niekada. Tai neįmanoma. Ir niekada nebuvo mano tikslas. „Hiperbolė“ – jau seniai yra Lietuvos muzikos istorija. Su ja varžytis neįmanoma ir nereikia. Mes tiesiog norėjome, kad šios dainos ir toliau skambėtų gyvai. Žmonės dažniausiai pirmiausia išgirsta melodiją. Aš visada girdžiu ir žodžius. Tos dainos gyvena ne tik dėl muzikos. Jose yra Lietuvos poetų tekstai. Kuo daugiau į juos giliniesi, tuo labiau supranti, kad laikai rankose ne tik dainą. Laikai kūrinį.
– Po tiek metų jos vis dar neatsibodo?
– Nežinau. Galiu vienas sėdėti studijoje, klausytis tų pačių įrašų, ieškoti vieno gitaros garso, vieno niuanso. Po šimtų koncertų man jos vis dar neatsibodo. Ir pats negaliu paaiškinti kodėl.
– Vis dėlto žmonės supranta: tai juk ne jūsų dainos. Ką atsakytumėte skeptikams, kurie vadino jus apsišaukėliu ar mėgdžiotoju?
– Dėl muzikos jie yra teisūs. Dainos ne mano. Niekada nesakiau kitaip. Bet niekam nekyla klausimas, kodėl pasaulio orkestrai ir šiandien groja Mocartą ar Bachą. Niekas nesako, kad jie pasisavino jų muziką. Priešingai – mes džiaugiamės, kad ji gyva.
Man atrodo, su populiariąja muzika yra panašiai. Jeigu kūrinys gyvena dešimtmečius, vadinasi, jis jau seniai priklauso kultūrai. O didžiausia pagarba kūrėjui yra ne tyla. Didžiausia pagarba, kai jo kūriniai ir toliau skamba. Su pagarba. Ne su noru juos pasisavinti.
– Kaip patys klausytojai reaguoja, kai perdainuojate „Hiperbolės“ dainas?
– Vieni prašo nuotraukos. Kiti tiesiog paspaudžia ranką. Kai kurie nieko nesako. Tik apsikabina ir pasako, kad priminėme jų jaunystę.
Dar labiau mane stebina tai, kad kartu dainuoja ir jauni žmonės. Jie negyveno tais laikais. Tai reiškia, kad geros dainos neturi amžiaus.
– Bet kodėl tiek metų skiriate dainoms, kurių pats nesukūrėte?
Dievas man nedavė kompozitoriaus talento. Jį davė Igoriui Berinui. O man davė galimybę tas dainas dainuoti. Ir už tai esu dėkingas.
– Jeigu šiandien prieš jus sėdėtų Igoris Berinas, ką jam pasakytumėte?
– Pasakyčiau tik vieną sakinį: „Igori, tu pakeitei mano gyvenimą. Ir už tai aš tau esu dėkingas. Man negėda prieš tave.“