„Ta vieta yra ypatinga. Niekada net nebuvau pasvajojęs apie tai, kad ten bus leista surengti koncertą. Vis pagalvodavau, kad norėčiau ten užlipęs pakaukti vilku“, – po savo pirmojo koncerto ant Gedimino pilies kalno sakė Andrius Mamontovas.
Būtent nuo šio pasirodymo 2024-aisiais prasidėjo Gedimino kalno koncertų istorija, vėliau išaugusi į festivalį „Šventaragis“.
Tą vakarą muzikantas paprašė publikos filmuoti koncertą ir atsiųsti savo vaizdo įrašus. Jų sulaukta kelių šimtų, o žiūrovų užfiksuoti kadrai vėliau sugulė į dainos „Viršūnė“ vaizdo klipą. „Šis klipas – lyg prisiminimas ar įrašas dienoraštyje“, – pristatydamas jį pasakojo A. Mamontovas.
Susiję straipsniai
Po metų ant Gedimino kalno su grupe „Žalvarinis“ pasirodęs Robertas Semeniukas koncertą įamžino albume.
„Tai yra pirmasis albumas Lietuvos muzikos istorijoje, įrašytas ant Gedimino pilies kalno. Tai buvo magiškas vakaras ir svajonės išsipildymas, kuris išliks atmintyje visam gyvenimui. Sugrojome jautrų akustinį koncertą, įamžinome jį specialaus leidimo vinilinėje plokštelėje. Džiaugiuosi, jog galėjome atlikti net dvi dainas su Marijonu“, – prisimena R. Semeniukas.
Tąkart aparatūrą ir instrumentus teko kelti statybiniu kranu, o sugedus keltuvui publika į koncertą kopė laiptais.
„Festivalis „Šventaragis“ yra nuostabus patyrimas, kurio seniai reikėjo Vilniaus miestui ir jo svečiams. Kažkiek primena koncertus Pompėjoje ar panašiose vietose užsienyje. Dar ir dabar prisimenu to šilto rugsėjo vakaro kvapą ir pakylėtą nuotaiką, žvelgiant nuo scenos į bokštą, naktinio Vilniaus panoramą ir įsitraukusius klausytojus“, – sako muzikantas.
Šių metų „Šventaragio“ scenoje pasirodžiusiai Giedrei Gedimino kalnas kitaip atvėrė jos pačios dainas.
„Nulipus nuo scenos sudėtinga tuos jausmus apibūdinti – vadinasi, buvo geras šokas. Tokios scenos dar neturėjau. Visą koncertą stebėjau horizontą ir kažkaip jį pritaikiau savo dainų tekstams. Pastebėjau, kad nemažai mano dainų yra apie kažkokį plaukimą arba šventos ramybės uostus. Žiūrint į Nerį, jas dainuoti gavosi visai kita prasmė nei anksčiau“, – pasakojo Giedrė.
Iššūkių daug, motyvacijos tęsti – dar daugiau Per kelerius metus „Šventaragio“ organizatoriai pastebėjo ir kitą dalyką – koncertai žmones vėl atveda į vieną ryškiausių Vilniaus vietų.
„Daugelis vilniečių, kurie ateina į koncertus, sako, kad ant Gedimino kalno nėra buvę dešimt ar penkiolika metų. Šį Vilniaus simbolį matome kiekvieną dieną, tačiau užlipame čia retai. Koncertai tarsi sugrąžina į šią vietą ir mūsų miesto šaknis“, – sako festivalio organizatorius Marius Tumšys.
Šiemet festivalis išbandė du skirtingus koncertų formatus. Dalis pasirodymų vyko su ausinėmis, kituose garsas buvo paskirstytas per visą kalno teritoriją. Visus keturis koncertus lydėjo specialiai jiems sukurta 3D grafika ir vaizdo projekcijos.
Kiekviena muzikinė programa savaip išnaudojo Gedimino kalno erdvę. Giedrės koncertą lydėjo Vilniaus panorama, Sauliaus Petreikio „Ritualams“ tiko istorinis kalno kontekstas, o prancūzų grupė „Nouvelle Vague“ čia pirmą kartą savo istorijoje koncertavo su ausinėmis. Po Manto Jankavičiaus koncerto su violončelėmis publika neskubėjo skirstytis – žmonės liko ant kalno, žiūrėjo į Vilnių, vaikščiojo ir fotografavosi su atlikėju.
„Pasiruošimas renginiui ant Gedimino kalno yra sudėtingas, tačiau kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi randame sprendimus – nuo technikos ir įrangos užkėlimo iki viso renginio eigos. O atėjus vakarui daug ką padaro pati vieta: Vilniaus vaizdai, kalno istorija, jo atmosfera. Atlikėjų ir publikos reakcijos mums suteikia labai daug motyvacijos šį projektą tęsti“, – sako M. Tumšys.