Flavijaus amfiteatras Romoje, geriau žinomas tiesiog kaip Koliziejus, yra viena labiausiai turistų lankomų vietų pasaulyje, rašo „Lietuvos rytas“.
Pirmajame amžiuje iškilusiame statinyje kasmet apsilanko apie 5,5 milijono žmonių.
CNN apskaičiavo, kad daugiau lankytojų sulaukia tik Paryžiaus Eiffelio bokštas.
Tačiau daugelis asmenukėms prie žymiojo arkinio fasado pozuojančių turistų nė nesusimąsto, kad šypsosi prie kruvinos mirties arenos.
Seniausio ir didžiausio amfiteatro pasaulyje grindys per kone puspenkto amžiaus sugėrė apie pusę milijono dvikovose kritusių gladiatorių, liūtams sušertų belaisvių ar nukryžiuotų krikščionių bei maždaug milijono gyvūnų kraują.
Kruvinomis senovės Romos vietovėmis pasivaikščioję aštresnių pojūčių ištroškę turistai dieną gali baigti vizitu į fašistinės Italijos lyderio Benito Mussolini bunkerį.
„Bunkeris atrodo taip, kaip ir galima tikėtis, tačiau jo žavesys – tai, kad patenki į asmeninę erdvę žmogaus, kurio liguistos idėjos yra nemažai atsakingos už vieną tamsiausių žmonijos istorijos laikotarpių“, – neseniai rašė portalas „The Local“.
Vampyrų ir pamišėlių sostinė
Juodojo turizmo mėgėjai neturėtų praleisti ir tokio jokioje brošiūroje nereklamuojamo objekto kaip buvusi psichiatrijos ligoninė Volteros mieste.
Iš amerikietės rašytojos Stephenie Meyer sagos „Saulėlydis“ („Twilight“) kaip įtakingų vampyrų sostinė žinomas 80 km į pietus nuo Florencijos įsikūręs miestas puikiai tiktų ir siaubo filmui.
Kone visą XX amžių šimtus tūkstančių pacientų, tarp kurių buvo daugybė skurdžių vienišų motinų, homoseksualų ar tiesiog visuomenei nepriimtiną nuomonę pareiškusių asmenų, kankinusi įstaiga buvo uždaryta prieš 36 metus.
Tačiau milžiniškas apleistas pastatas, prie kurio driekiasi ir privačios kapinės, šiurpą kelia iki šiol. Išdrįsusieji įžengti į vidų teigia, kad vienos palatos sienos yra išmargintos runomis. Ką tie magiški simboliai reiškia, niekas nė nedrįsta tyrinėti.
Pora šimtų kilometrų šiauriau, greta Modenos įsikūrusiame San Kataldo miestelyje, stūkso kitas mirties tvaiką skleidžiantis statinys.
Žymaus architekto Aldo Rossi suprojektuotas kolumbariumas karstams miestelio kapinėse išdygo dar 1976 metais. Tačiau mirusiųjų palaikai jame niekada taip ir nebuvo pradėti laidoti.
Stačiakampės kriptos – lyg daugiabučiai lavonams – tuščios žioji iki šiol. Ir nors pastato išvaizda šiurpo nekelia, po aštuonių aukštų pastatą pasivaikščioję žmonės teigia negalėję nepajusti kraują stingdančio pojūčio.
Tragedijos ekspozicija
Visai netoli mirusiųjų daugiaaukščio stiprių emocijų trokštančius turistus vilioja Ustikos tragedijos muziejus Bolonijoje.
1980 metų birželio 27-osios rytą iš Bolonijos į Palermą išskridęs nebeegzistuojančių Italijos oro linijų „Itavia“ lėktuvas „Douglas DC-9“ tikslo taip ir nepasiekė.
Ties Ustikos sala netoli Sicilijos lėktuvas subyrėjo ore, o jo liekanos sukrito į jūrą.
Žuvo visi keleiviai – 81 lėktuvu skridęs žmogus.
Po tris dešimtmečius trukusio tyrimo teismas nusprendė, kad nelaimės kaltininkės yra Transporto ir Gynybos ministerijos.
Aukų artimiesiems šios žinybos sumokėjo didžiulę kompensaciją, kuri šiandien prilygtų 100 milijonų eurų.
Tačiau priežasčių, kodėl orlaivis tiesiog ėmė ir subyrėjo, tyrėjai taip ir nenustatė.
Prancūzų paleista raketa, turėjusi nudaužti Libijos diktatorių Muammarą Gaddafi skraidinusį lėktuvą? Teroro išpuolis? Lėktuvo defektas?
Tragedijos mistiškumui nesisklaidant, prieš aštuonerius metus duris atvėrė jai atminti skirtas muziejus. Jame eksponuojamas beveik visas sudužusio lėktuvo korpusas, katastrofos vietoje rasti skridusiųjų daiktai.
Ypač šiurpų atspalvį muziejui teikia prancūzo menininko Christiano Boltanski sukurta speciali instaliacija, kurią sudaro virš lėktuvo nuolaužų pakabinta 81 pulsuojanti lempa ir 81 juodas veidrodis.
Už jų įrengti garsiakalbiai, iš kurių sklinda įsivaizduojamus pašnekesius tarp žuvusių keleivių perteikiantys balsai.
„Atvykęs eisiu prie jūros“, – sako vietoj maudynių Anapilin iškeliavusio italo balsas.
Donžuanas ir po mirties
Vienu kraupiausių objektų Italijoje laikomos Palerme esančios kapucinų katakombos. Įėjimas į jas tekainuoja tris eurus, bet gidai pataria ten eiti tik turintiems stiprų skrandį ir širdį.
Ilguose vienuolyno rūsiuose prie sienų stovi, guli ir ant kablių kabo 8 tūkst. įvairios irimo stadijos mumijų. Lankytojai gali pamatyti tik apie pusantro šimto pagal lytį ir socialinę padėtį suskirstytų kūnų, tačiau net stipriausių emocijų ištroškusiems žmonėms pakanka ir tiek.
Prestižine kapaviete XVII–XXI a. laikytose katakombose palaidoti ne tik vienuoliai, bet ir garsiausių bei turtingiausių Palermo šeimų atstovai, amžino poilsio vietą čia išsirūpinę dosniomis aukomis.
Jų apdarais tarsi gėlėmis kapinėse per amžius rūpinosi artimieji. Todėl šis siaubingas muziejus – lyg žemiškojo gyvenimo parodija, kurioje sudūlėjusius kilmingųjų, turtingų teisininkų, gydytojų, mokslininkų, menininkų, aktorių kūnus vis dar puošia prabangūs išeiginiai apdarai.
Koridorių sankirtose esančiose patalpose palaidoti vaikai ir vestuvinėmis suknelėmis bei metaliniu vainikėliu ant galvos padabintos nekaltos mergelės.
Supamajame krėsle sėdi mažas berniukas, rankose laikantis sesutę, o prieš kone šimtą metų nuo plaučių uždegimo mirusi dvejų metukų Rosalia Lombardo laikoma gražiausia mumija pasaulyje.
Nors jai mirus jau buvo uždrausta eksponuoti mirusiųjų kūnus, skausmo sugniuždyti mergaitės tėvai sugebėjo išprašyti profesoriaus Alfredo Salafios balzamuoti dukrelės kūną.
Mergaitė buvo balzamuota taip meistriškai, kad iki šiol atrodo lyg saldžiai mieganti.
Iš mumijų išsiskiria dar viena – Palermo mergišiaus Antonio Prestigiacomo mumija. Stovintis donžuano kūnas ne tik puikiai išsilaikė – jo paties pageidavimu į akių orbitas buvo įdėti akių protezai.
Kad donžuanas ir po mirties galėtų žvilgsniu nulydėti kiekvieną pro šalį praeinančią gražią moterį.
Galileo Galilei kerštas
Juodasis turizmas nėra naujas reiškinys Italijoje.
Dar viduramžiais piligrimai sukardavo pėsčiomis net kelis šimtus kilometrų, kad galėtų pamatyti šventųjų palaikus ar kruopščiai saugomą kokią nors jų kūno dalį.
Vieną tokių relikvijų, tiktai priklausančią anaiptol ne šventajam, galima išvysti Florencijos Mokslo istorijos muziejuje, dar vadinamame Galileo Galilei muziejumi.
Čia lankytojų laukia ne tik viena gausiausių pasaulyje mokslinių instrumentų kolekcijų, bet ir moderniojo mokslo tėvu vadinamo Galileo Galilei dešinės rankos vidurinis pirštas.
Stikliniame auksu puoštame inde eksponuojamas mokslininko pirštas laikomas ironišku antausiu Katalikų bažnyčiai.
Mat jos nemalonę užsitraukusio ir inkvizicijos teismo tylėti priversto Galileo Galilei, kuris galiausiai turėjo ir atsisakyti savo pažiūrų, pirštas eksponuojamas lyg bažnytinė relikvija.
Tik praėjus 350 metų po mokslininko mirties popiežius Jonas Paulius II Katalikų bažnyčios vardu pripažino: su Galileo Galilei pasielgta neteisingai. Tačiau vidurinį pirštą Bažnyčiai jis rodo iki šiol.