T. des Fontaines Lietuvoje viešėjo kūrybinės agentūros „Autoriai“ ir SEB arenos kvietimu. Be R. Berankio jis fotografavo meistriškus Viliaus Gaubo, Edo Butvilo ir Justinos Mikulskytės smūgius.
Po visą dieną trukusios fotosesijos su žymiuoju fotografu žurnalistė Ieva Rekštytė-Matuliauskė pasikalbėjo apie pirmuosius žingsnius mados fotografijoje ir kaip jo kelias pasuko link sporto, pasitikėjimą savo akimi bei intuicija, gaudomas grynas akimirkas ir istorijų pasakojimą. Nuo istorijos interviu ir prasideda.
– Thierry, kaip pasirinkote fotografiją?
– Kai man buvo apie dvidešimt metų, gyvenau Paryžiuje ir draugavau su amerikiete manekene. Kartą, laukdamas jos modelių agentūroje, sutikau fotografą, kuris mane pakvietė į fotosesiją pradedantiems modeliams. Mano tėvas turėjo fotoaparatą, tad pasiėmiau jį kartu ir ten nuspaudžiau pirmuosius kadrus. Taip viskas ir prasidėjo – fotografija tiesiog įkrito man į glėbį.
Kai pasakiau tėvui, kad noriu būti fotografu, jis atrėžė: „Jų vien Paryžiuje yra penki tūkstančiai.“ Atsakiau: „Aš būsiu penki tūkstančiai pirmas.“
Vėliau su mergina persikėlėme į Niujorką. Dirbau mados fotografijos srityje penkerius–šešerius metus, tačiau tai nebuvo lengvas kelias. Buvau prastas fotografų asistentas, supratau, kad reikia kuo greičiau pačiam tapti fotografu. Tačiau įnikau į narkotikus. Laimei, sulaukiau pagalbos, tapau švarus, ėmiau stotis ant kojų. Atradau sporto fotografiją.
Pamenu, apsilankiau bokso klube Brukline ir pradėjęs fotografuoti sportininkus pajutau, kad tai man labai artima. Sportas man visuomet patiko, o mados fotografija pasirodė pernelyg sudėtinga. Joje yra daug sudedamųjų dalių – reikia gerų modelių, stilistų, makiažo ir šukuosenos meistrų.
Šiandien esu dirbęs visame pasaulyje, daug metų bendradarbiauju su „Nike“, fotografavau garsiausius pasaulio atletus. Gyvenime taip jau kartais nutinka – tam, kad galiausiai pasisektų, tenka pereiti juodus etapus.
– Kuo jums pasirodė artima sporto fotografija, ką labiausiai norite perteikti savo darbuose?
– Sporte yra daug fiziškumo, virtuoziškų judesių ir tikro meistriškumo. Man svarbu tai perteikti – užfiksuoti grynas, nesuvaidintas akimirkas. Mano nuotraukose daug akių kontakto – tikro, gyvo ryšio.
Sportas mane atvedė į netikėčiausias vietas ir patirtis. Pavyzdžiui, esu fotografavęs muaythai Bankoke, bet rinkausi ne madingas vietas turistams, o priemiesčių sales, kur beveik neina fotografai. Ten radau tikrą, nenudailintą šio sporto pusę.
– Kaip ruošiatės prieš fotosesijas?
– Nesiruošiu. Po daugiau nei keturiasdešimt metų šioje srityje sporto fotografija yra tapusi mano antrąja prigimtimi. Jei reikėtų nufotografuoti, tarkime, automobilį ar dantų šepetėlį – tikrai ruoščiausi. Bet sporte pasitikiu savo akimi, intuicija, leidžiu magijai įvykti. Jei pats esu ramus, žinantis, ko noriu, aplinkiniai irgi nejaučia įtampos.
– Kokie momentai su garsiais sportininkais įsiminė labiausiai?
– Kartais su žvaigždėmis sunkiau nei su kylančiais sportininkais – jie būna pavargę nuo dėmesio, įtemptų grafikų. O naujokams – tai ypatinga proga, jie labiau įsitraukia ir stengiasi. Buvo sportininkų, su kuriais bendravimas paliko slogų įspūdį. Tačiau yra tokių kaip Rogeris Federeris, Rafaelis Nadalis, Kobe Bryantas – nuostabios asmenybės.
– Dirbate daugiausia su komerciniais projektais. Ar vystote ir meninius?
– Daugiausia dirbu komercinius darbus, bet kartais padarau kadrų, kurių niekas neprašo – jų jau nemažai susikaupę. Man jie svarbūs, nes tai tikros istorijos.
Esu fotografavęs 45 pasaulio šalyse: beisbolą Dominikos Respublikoje, futbolą Brazilijos favelose, net ledo ritulį Teksase. Stengiuosi ieškoti to, kas gryna, nenudailinta. Mano fotografija – sąžininga fotografija.
Turiu savo darbų knygą, tačiau parodų dar nerengiau. Man užtenka to, kad galiu fotografuoti ir dalintis istorijomis.
– Kaip dirbtinis intelektas veikia jūsų darbą?
– Kai tik atsirado skaitmeninė fotografija, ilgai priešinausi. Man patikdavo laukimas laboratorijoje, jaudulys, kol sužinosi, kaip pavyko juosta. Sakiau sau – nefotografuosiu skaitmena. Bet galiausiai perėjau.
Dirbtinio intelekto nenaudoju. Nejaučiu, kad jis keltų man konkurenciją. Fotografu tapti šiandien daug lengviau, tačiau daug kas mokosi iš „Instagramo“ estetikos ir nežino fotografijos klasikų. Man atrodo labai svarbu turėti tvirtą pagrindą – kaip džiazo muzikantui žinoti istoriją ir meistrus.
– Kalbate taip ramiai, užtikrintai. Nejaugi vis didėjantis greitis, produktyvumo kultūra, konkurencija aplenkia jūsų kasdienybę dirbant reklamos fotografijoje?
– Anksčiau, fotografuojant ant juostos, buvo daugiau techniškumo, daugiau dėmesio kiekvienam kadrui. Tu jo išlaukdavai. Dabar procesas paprastesnis ir greitesnis, bet kartu atsirado daugiau tingumo, mažiau akimirkos kontrolės – juk gali paspausti dar šimtą kartų ir, tikėtina, pagausi momentą.
Aš nesidairau į šalis, nestebiu, kas ką fotografuoja ir kaip tą daro – esu visiškai paniręs į savo veiklą ir stengiuosi ją atlikti taip gerai, kaip galiu. Reikia nepamiršti ir to, kad komercinė fotografija yra komandinis darbas, joje veikiu ne vienas. Mano strategija – daryti veiksmą ir stebėti, kas iš to gimsta. Nebūti apsėstam rezultato siekimu.
– Kaip suprantate, kad fotosesija pavyko?
– Aš tiesiog jaučiu. Jei nuotrauka man kelia pasitenkinimą, dažniausiai ji patiks ir klientui. Kartais tenka rinktis mažiau „aštrius“ variantus, bet gera fotosesija yra ta, po kurios pats jaučiuosi gerai. Fotografuodamas vagiu momentus. Tokius, kurie gali papasakoti istoriją.