Sporto žurnalistas ir laidų vedėjas Š.Mazalas su žmona Laura nekanriai laukė, kada pasaulį išvys jų pirmagimė Deimilė. Kūdikio gimimas šeimai turėjo suteikti daug džiugesio, tačiau netrukus paaiškėjo, kad naujas gyvenimo etapas prasideda ne taip, kaip pora svajojo.
„Google“ paieškoje parašiau „Kūdikio vyzdyje balta“ ir iškart man išmetė straipsnių apie panašaus likimo vaikus. Tą akimirką žemė ėmė slysti iš po kojų“, – LRT televizijos laidoje „Gyvenimas“ kalbėjo Laura.
Medikų išvada – negailestinga
Įgimta katarakta. Nors pagyvenusiems žmonėms būdingas sutrikimas kūdikiams diagnozuojamas itin retai, kai liga užklumpa tavo vaiką, darosi visiškai nesvarbu, ar tie atvejai keli per metus, ar jų keliolika.
„Kol dar neturėjome vaikų, sakydavome, kad viskas priklauso nuo požiūrio, esą kaip norėsi, taip gyvensi, vaikai įpročių nepakeis. Bet, matyt, likimas mus pamokė: į pasaulį atkeliavusiam žmogučiui reikia dėmesio, o mūsiškei jo reikėjo daugiau negu kitiems vaikams.
Mano gyvenimas labai pasikeitė. Anksčiau namuose sėdėdavau retai, visada būdavau panirusi į kokią nors veiklą. O kai sužinojome apie Deimilės ligą, nori nenori teko šimtu procentų keisti įpročius. Dabar visą laiką skiriu jai“, – apie dabartinį gyvenimą pasakojo Laura.
Laura visada buvo veikli, tad prieš penkerius metus būdama Žurnalistikos instituto studentė įkūrė Mamų radiją. Šarūnas irgi nuo jaunų dienų nenustygo vietoje, o paauglystėje susižavėjęs sporto žurnalistika tapo profesionaliu laidų vedėju.
Pasipiršo kelionėje
Du jauni linksmi žmonės susitiko draugų kompanijoje. Tą 2013 metų vasaros vakarą Šarūnui įkypų juodų akių, nestandartinių bruožų mergina iš karto krito į akį. O štai Lauros TV laidų vedėjas neužbūrė.
„Buvo Mindauginės, ilgasis savaitgalis, su draugais išvykome prie ežero. Tuo metu Šarūnas buvo bepradedąs karjerą televizijoje, man jis pasirodė pasipūtęs. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Šarūnas turėjo daug padirbėti“, – šypsojosi Laura.
Galiausiai merginą sužavėjo vaikino atkaklumas, dėmesys ir linksmas būdas. Po pusmečio jie jau gyveno kartu. Dar po metų moteris pajuto nešiojanti po širdimi naują gyvybę. Natūraliai kilo įsipareigojimo klausimas, tačiau tam, kad Šarūnas pagaliau pasipirštų, teko nukeliauti tūkstančius kilometrų.
„Žiedą įsigijau Lietuvoje, o tada išvykome į kelionę po Pietų Ameriką, – prisiminimais dalijosi Šarūnas. – Keliavome su kuprinėmis, sukau galvą, kur paslėpti žiedą, kad Laura netyčia jo neaptiktų.
Radau vidinę kuprinės kišenę, prie kurios beveik niekada neprieini. Ten įdėjau, dar apvyniojau vieno dolerio kupiūra, kad tik nepasimestų toks mažas žiedelis.
Taip ir keliavome po Pietų Ameriką, kol pagaliau nuvykome į nuostabią vietą prie Igvasu krioklių Brazilijoje. Ten, pamaniau, ir reikia pasipiršti.“
O štai Laura prisiminė, kad tuomet buvo apsiniaukę, šalta, lijo – romantikos mažai.
Atrodė, pamatė krioklius ir reikia iš ten lėkti kuo greičiau, o Šarūnas vis viliojo tolyn. Temperamentinga, be to, besilaukianti moteris vos neužsiplieskė, bet susitvardė, o Šarūnas tuo metu ryžosi: priklaupė.
Prabėgus lygiai dvejiems metams nuo pažinties dienos, liepos septintąją, ant Bernardinų sode esančio Belvederio kalno Laura ir Šarūnas sumainė žiedus.
Gydymas reikalauja kantrybės
Po penkių savaičių pasaulį išvydo mergytė. Laimingi tėvai pirmagimę pavadino senoviniu lietuvišku Deimilės vardu, reiškiančiu „Dievo mylima“.
Šis vardas nuo pirmų dienų turėjo saugoti nuo negandų ir likimo smūgių, tačiau po kelių mėnesių Mazalų šeimos laimę užtemdė juodi debesys.
„Akyje buvo matyti kažkoks baltymas. Laurą iš karto apėmė panika, ji pradėjo ieškoti informacijos internete. Kreipėmės į medikus ir jie nustatė ligą – ne blogiausią, kokia galėtų būti, bet anaiptol ir ne geriausią“, – pasakojo Š.Mazalas.
Medikai teigė, kad scenarijai galėjo būti du: arba akies vėžys, kuris pažeidžia smegenis, arba įgimta katarakta. Deimilei nustatė kataraktą.
Gydytojai buvo atsargūs – nesiryžo išsigandusiems tėvams žadėti, kad kada nors jų mergytė galės matyti.
Vos metukų mergaitė jau yra patyrusi dvi operacijas. O tam, kad liga neprogresuotų, Laura ir Šarūnas kasdien namuose atlieka procedūrą, kuriai reikia kantrybės ir atsidavimo, – keturioms valandoms dengia sveiką Deimilės akį, o į sergančią deda lęšiuką ir lašina vaistus.
„Anksčiau tekdavo dukrą surišti ir lęšiuką dėti per prievartą – kitaip nebuvo įmanoma. Mes ne medikai, niekuo negalime padėti dukrai. Vienintelis dalykas, kurį galime duoti, – meilė ir sunkus darbas, kurį daryti dėl jos pasiryžome artimiausius dešimtmečius“, – pasakojo Mazalai, neprarandantys vilties, kad mergaitė pasveiks.
Parengė Milda Augulytė
