„Aš labai džiaugiuosi už šiuos jaunus žmones, kurie stovi man už nugaros. Kurie labai vertina laisvę, labai vertina tai, kas mums yra palikta tų nuostabių žmonių. Mes mylime ir vertiname tai, kad galime stovėti ant savo žemės, kad galime dalyvauti šiame projekte.
Mes galime būti laisvi ir tuo džiaugtis“, – po įspūdingai ir neįtikėtinai atliktos istorinės dainos „Jei ne auksinės vasaros“ jautriai kalbėjo Liepa, Klaipėdos Mėlynojo choro kapitonė. Jautri daina pravirkdė visą publiką.
Jos žodžiai – tarsi tylus priminimas, kad laisvė nėra savaime suprantama. Ji – iškovota, išsaugota ir kasdien išgyvenama. Jaunų balsų choras scenoje tampa gyvu įrodymu, kad ši dovana yra branginama.
Apstulbinta pasirodymo liko projekto generolė Inga Jankauskaitė. Ji gyrė ne tik choristų balsus, bet ir visą scenografiją, kurioje įžvelgė prasmingą idėją. „Mokytis reikia visą gyvenimą. Ir iš knygų, o ne iš interneto“, – pastebėjo Inga.
Tai buvo ne tik pasirodymas – tai buvo išpažintis. Jauni žmonės, kurie nebijo kalbėti, jausti ir veikti. Jaunystė, kuri neabejinga. Jaunystė, kuri prisimena. Scenoje tvyrojo ypatinga aura.
„Gaivališka jaunystės apvaizda. Toks gražus jaunimas. Tokia spindinti jaunystė. Tiek daug vilties. Ir kažkodėl labai aiškiai buvo juntama, kad šis choras yra toks vieningas, kokią aš labai norėčiau matyti vieningą Lietuvą. Aš tikiu, kad ji tokia ir yra“, – mintimis dalijosi „Didžiojo chorų mūšio“ kviestinė generolė, dainininkė Jazzu.
Vienybė, sklindanti nuo scenos, persmelkė salę. Tai buvo daugiau nei harmonija – tai buvo tikėjimas.
Jazzu negailėjo šiltų žodžių ir Liepai: „Komplimentai Liepai, nes aš mačiau visą šio proceso buitį. Aš matau, kaip ji rūpinasi visų choro dalyvių – artistų, galėčiau pasakyti – gerove ir ramybe. Net susiglamžiusiomis klostėmis. Toks ir turi būti vadovas – ne tik spindėti ir vesti scenoje, bet būti mamiška ir visokeriopai graži kulisuose. Taip ir yra. Ačiū jums už laisvės skrydį!“
Generolas Vytautas Lukočius taip pat neslėpė emocijų: „Ačiū už tokį kūrinio pasirinkimą. Ypač tada, kai Lietuva švenčia savo nepriklausomybę“, – tarė jis ir išbėgo į sceną valyti ašaras Klaipėdos Mėlynojo choro atlikėjoms.
Tai buvo akimirka, kai muzika virto jausmu. Kai Vasario 16-oji suskambo ne datomis, o gyvais balsais.
Vis dėlto šventinę nuotaiką lydės ir įtampa. Praėjusį sekmadienį Klaipėdos Mėlynasis choras surinko mažiausiai balų, todėl šis savaitgalis jiems – lemiamas. Išlikimo kova taps tikru išbandymu: mažiausiai generolų ir žiūrovų palaikymo sulaukęs choras paliks projektą.
Kaip skirtingai chorai minės Vasario 16-ąją? Kokios dainos suvirpins širdis? Kuris pasirodymas pakels visą salę ant kojų? Abejingų, pažadame, nebus. Šio sekmadienio „Didysis chorų mūšis“ padovanos itin stiprią emociją jau 19.30 val. per LNK.