Laidoje Vytaras sugrįžo prie temos, kurią žiūrovai jau spėjo pamėgti – triušių auginimo. Nors šie gyvūnai fermoje gyvena jau kurį laiką, pats vedėjas pripažįsta, kad jų istorija prasidėjo gana netikėtai.
„Kai didžiojoje šeimos taryboje buvo priimtas sprendimas laikyti triušius, iš pradžių galvojau, kad tai bus tik pramoga anūkams... O dabar turiu du triušius“, – pasakojo Vytaras.
Jis papasakojo ne tik apie triušių charakterius ir jų kasdienius įpročius, bet ir apie tai, kaip šie, atrodytų, ramūs gyvūnai, kartais gali nustebinti savo elgesiu.
Mokytoja Veronika – apie atlyginimą, kolegų intrigas ir nuosavą mokyklą
Pasak Vytaro, kiekvienas jų turi savitą būdą, o bendraujant su gyvūnais visada tenka mokytis kantrybės ir stebėti, kas jiems iš tiesų patinka.
Vėliau Vytaras nukeliavo į seną malūną, kuriame jį pasitiko jauki atmosfera – spragsinti krosnis, šiluma ir kepiniams ruošiama tešla.
Susiję straipsniai
„Tai man patinka visur ir visada – kai atvažiuoji ir jau matai, kad gaminamas maistas. Tai reiškia, kad tuoj gausi kažko labai įdomaus paskanauti“, – su šypsena sakė jis.
Ir iš tiesų – malūne su sūnumi Vytarą pasitikusi Gintarė jau minkė bandelių tešlą. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai – paprastas darbas, netrukus paaiškėjo, jog viskas turi savo subtilybių.
Prie jų prisijungęs Vytaras tešlos minkymo paslaptis bandė perprasti ir pats.
„Puoliau mokytis, kaip tas bandeles reikia minkyti. Tai nėra paprastas darbas. Kaip ir visada, tai reikalauja labai daug kantrybės“, – pripažino Vytaras.
Kol bandelės kilo ir keliavo į krosnį, Gintarė daugiau papasakojo apie patį malūną, jo istoriją ir kasdienį gyvenimą vietoje, kur vis dar gyvos senosios tradicijos. Tačiau tuo pažintis su senaisiais amatais nesibaigė – Vytaras apsilankė ir vilnos karšykloje. Tai – vieta, kur iki šiol dirba dar praėjusio šimtmečio pradžios mechanizmai.
„Lietuvoje rasti tokį veikiantį modelį – pavadinkime, vilnos karšyklos fabrikėlį – man sunkiai protu suvokiama. Ypač kai pagalvoji, kad tie mechanizmai, staklės stovi nuo praėjusio šimtmečio pradžios“, – stebėjosi jis.
Čia Vytaras iš arti pamatė, kaip vilna paruošiama tolimesniam darbui, ir kiek kruopštumo reikia kiekviename etape.
O netrukus jis pats turėjo progą išbandyti dar vieną seną amatą – audimą. Mokydamasis dirbti su staklėmis, Vytaras suprato, kad tai – lėtas, daug kantrybės ir susikaupimo reikalaujantis procesas, kuriame kiekvienas judesys turi savo reikšmę.
Vis dėlto ši nauja patirtis ne visiems šeimoje sukėlė vienodą entuziazmą.
„Pažadėk, kad į namus staklių nesiveši“, – juokaudama perspėjo Vytaro žmona Laisvė.
O kaip Vytarui sekėsi perprasti audimo paslaptis, kaip gyvena fermos vištos ir triušiai ir ar pavyko išminkyti tobulas bandeles, žiūrovai pamatys jau šį pirmadienį.