Žiūrovai Auksiniam scenos kryžiui nominuotą aktorių galėjo išvysti spektakliuose „Užburtas kalnas“, „Austerlicas“, „Jauno žmogaus memuarai“, „Broliai Liūtaširdžiai“ bei filmuose ir serialuose „Pietinia kronikas“, „Tu man nieko neprimeni“ „Chernobyl“ ir kt, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Bendraudamas su „Go3“ atstovu Žilvaru Zinkevičiumi aktorius M.Dirginčius papasakojo ir apie savo naujausią vaidmenį „Go3“ originalaus turinio seriale „Vasaris“ bei kaip ruošėsi jam.
Pokalbio metu pasidalino patirtimi vienuolyne ir papasakojo apie tą keistą, bet labai tikrą jausmą, kai po filmavimo norisi ne skubėti į kitus darbus, o pirmiausia uždėti tašką.
Beatrich – apie tai, kodėl buvo dingusi iš viešumos, neišpildytą tėvų svajonę ir meilę
– Ar sudėtinga buvo gauti pagrindinį vaidmenį seriale „Vasaris“? Gal ši atranka kuo nors išsiskyrė iš kitų?
– Dėl atrankos visada sunku pasakyti. Žinai, pats procesas dažniausiai atrodo gana paprastai: kažkas susisiekia, susitari laiką, pasiruoši sceną, suvaidini ir išeini. O kokio ten dydžio konkursas, kiek žmonių kviečia, kiek lieka po pirmo etapo – visa tai dažniausiai lieka kažkur istorijos puslapiuose.
Susiję straipsniai
Šiuo atveju išskirtinumas buvo tas, kad pasiūlymas atėjo per mano atostogas. Kaip tik buvau visai kitaip susiplanavęs rugpjūtį – norėjau keliauti, pėsčiomis eiti per Lietuvą, pabūti gamtoje, pamatyti nematytas vietoves. Ir staiga ateina žinia apie kastingą.
Atsimenu, tuo metu buvau praktiškai ne ryšio zonoje, Žygyje Švedijos Laplandijoje, anapus civilizacijos, ir tas kastingas atrodė truputį ne laiku, ne vietoj. Galvojau – atostogų vidurys, visai nesinori dabar persijungti į darbinį režimą (juokiasi).
– Ar „persijungti“ pavyko?
– Man atrodo, tiesiog „lengvumas“ suveikė. Aš atėjau ne su kažkokiu milžinišku spaudimu, ne su mintimi, kad čia gyvenimo šansas ir dabar viskas nuo to priklauso, o tiesiog gana atsipalaidavęs. Ir man dažnai atrodo, kad kai į situacijas eini su lengvumu, jos sprendžiasi visai kitaip. Įsijungia ne baimė, o kažkoks žaidimo momentas, atsiranda daugiau gyvybės. Su šituo kastingu buvo labai panašiai.
– Kas jus labiausiai patraukė šiame projekte – pats personažas ar tai, ką pasakoja visas kūrinys?
– Per dešimt mano karjeros metų labai pasikeitė santykis su vaidmenimis. Anksčiau gal labiau žiūrėdavau į patį personažą – koks jis, ką daro, kuo įdomus. Dabar man vis svarbiau darosi ne vien žmogus, kurį vaidinu, o tai, ką komunikuoja visas kūrinys. Ir šiuo atveju man buvo svarbiau ne tai, koks yra Vasaris, bet ką žada visas šitas pasakojimas – kokius klausimus jis kelia, apie ką nori kalbėti. Mane labai patraukė tai, kad populiariojoje kultūroje, kur viskas dažniausiai orientuota į lengviau vartojamą turinį, staiga atsiranda serialas, kuris imasi tokios sudėtingos, jautrios, nepatogios temos.
Man pasirodė labai netikėta, kad ryžtasi kalbėti apie skaudžias patirtis, apie bažnyčios instituciją, apie jos kvestionavimą, apie žmogaus bandymą gyventi su vaikystėje patirta seksualine prievarta. Turint omeny, kad dažnai lietuviški serialai yra ėję kitomis kryptimis, man šitas projektas pasirodė kaip kažkas visai kito. Ir tas „kitoniškumas“ mane labai patraukė. Norėjosi būti dalimi kūrinio, kuriame matai prasmę, matai bandymą pasiūlyti žiūrovui ne tai, prie ko jis įpratęs, o kažką kito.
– Kiek Vasaris jums yra žmogus, ieškantis teisingumo, o kiek žmogus, bandantis pabėgti nuo savo praeities?
– Man atrodo, kad tie dalykai neatskiriami. Man apskritai nepatinka, kai žmogus ar personažas per daug aiškiai suvedamas į vieną formulę: čia jis kerštauja, čia bėga nuo praeities, čia ieško meilės, čia ieško teisingumo.
Gyvenime taip nebūna. Labai retai žmogus iš tikrųjų iki galo žino, ko tiksliai siekia, o net jei jam atrodo, kad žino, dažnai tai vis tiek yra tam tikra iliuzija, į kurią jis pats pasirenka tikėti. Man atrodo, kad Vasaris vienu metu eina keliais frontais. Jis yra jaunas, pasimetęs, traumuotas žmogus, kuris neturi psichologinių įrankių, galinčių padėti save išsiskaidyti ir suprasti.
Jis bando gyventi, bando susivokti, bet viskas jame vyksta vienu metu – ir noras pabėgti nuo to, kas buvo ir paradoksalus grįžimas į bažnyčios kontekstą, būtent į tą erdvę, su kuria jo praeitis susijusi, ir mėginimas ieškoti teisingumo, ir labai daug neapsisprendimo.
Dėl to man buvo svarbu nenueiti į vieno dalyko vaidinimą. Nenorėjau jo suvesti tik į kerštą arba tik į bėgimą, arba tik į meilę. Atrodė, kad kiekvienoje scenoje jis truputį kitas, kiekvienoje scenoje jame veikia vis kita jėga. Ir tai man kaip tik buvo įdomiausia.
– Vaidmuo labai sudėtingas ir emociškai, ir psichologiškai. Kaip jam ruošėtės?
– Laiko pasiruošti buvo labai nedaug. Rugpjūčio viduryje jau pradėjome filmavimus, o apie tai, kad gavau vaidmenį, sužinojau rugpjūčio pradžioje. Tai reiškia, man buvo likę tik nepilnos dvi savaitės. Scenarijus buvo apie keturis šimtus penkiasdešimt puslapių, istorija aprėpė septynerius metus, tad iš karto užgriuvo didžiulis kiekis informacijos.
– Nuo ko pradėjote?
– Aš visada, pradėdamas ruoštis vaidmeniui, stengiuosi pradėti ne nuo klausimo, kas vyksta su žmogumi, o kokiame kontekste tai vyksta. Man labai svarbu suprasti aplinką, sistemą, pasaulį, į kurį tas žmogus yra patekęs. Šiuo atveju supratau, kad fiziškai nespėsiu perskaityti visko, ką norėčiau, ir prisiminiau savo ankstesnę patirtį Palendrių vienuolyne (aut.past. Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas), kur esu buvęs anksčiau. Vaikystėje ten retkarčiais mūsų šeimą nuveždavo tėtis – į sekmadienines mišias. Atsimenu, nusprendžiau ten nuvažiuoti trims dienoms, nes atvykus pirmą kartą ilgiau ir nepriima. Tai buvo labai stipri patirtis. Ten viskas vyksta pagal labai aiškią dienotvarkę – kėlimasis, pamaldos, darbas, tyla, poilsis. Ir iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad toks gyvenimas yra nuobodus, monotoniškas, uždaras. Bet kai ten pabūni, pradedi jausti, kad tas ritmas iš tikrųjų labai įžemina. Atsiranda ramybė, kurios šiuolaikiniame gyvenime mes beveik nebeturime.
– Kodėl tai pačiam svarbu?
– Man tai labai padėjo jusliškai suprasti, į kokį pasaulį ateina Vasaris. Kas yra toks gyvenimo būdas, ką reiškia užsidarymas, atsitraukimas nuo to, ką mes vadiname įprastu gyvenimu, nuo pramogų, nuo nuolatinio judesio, nuo begalės galimybių. Tas laiko pojūtis ten visai kitoks. Ir vien tas jau davė labai daug. Iš racionalios pusės man padėjo ir skaityta literatūra apie trauminę patirtį. Norėjosi bent kiek geriau suprasti ne tik emocinį personažo paviršių, bet ir jo vidinius mechanizmus – kaip veikia žmogus, kuris gyvena nuolatinėje gynyboje, kaip jam atrodo pasaulis, ką daro gėda, ką daro baimė, ką daro niekada nesibaigiantis vidinis budrumas. Ir kuo daugiau skaičiau, ypač Bessel Van Der Kolk „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ tuo labiau supratau, kiek mažai AŠ apie tai suprantu (t.y. mokslas supranta visai nemažai).
– Kiek tas apsilankymas vienuolyne iš tikrųjų padėjo kuriant personažą?
– Labai. Nes tai nebuvo teorinis pasiruošimas. Tai buvo patirtis. Vienuolynas įkurtas vidury laukų, aplink miškai, tylu, labai aiškus dienos ritmas, labai konkretus buvimas. Ir man atrodo, kad šiandien tokių vietų apskritai lieka vis mažiau. Kai ten pabūni, pradedi jausti, kad žmogų veikia ne tik mintys, bet ir pats ritmas, pati erdvė, pati tvarka. Mes dabar dažnai gyvenam labai išplaukusį, aptakų gyvenimą – nebe visada aišku, kur baigiasi darbas, kur prasideda poilsis, viskas susimaišę, ribos išsitrynusios. O ten tas griežtas rėmas, paradoksaliai, duoda ne įtampą, o atsipalaidavimą. Nes nebereikia blaškytis tarp begalės pasirinkimų. Man atrodo, ta patirtis labai padėjo pajausti, ką reiškia gyvenimas sistemoje, kurioje laikas teka kitaip. Ir tai buvo svarbu kuriant Vasario personažą.
– Ar buvo scenų, kurios emociškai pareikalavo daugiau nei kitos?
– Taip. Labiausiai bijodavau scenų, kuriose reikėdavo vaidinti priepuolius, paniką. Ne todėl, kad jos būtų techniškai sunkiausios iš aktorinės pusės, bet todėl, kad asmeniškai aš pats nesu to patyręs. Tai reiškia, kad turi eiti į labai jautrią teritoriją, kurios pats iš savo patirties nepažįsti.
Ten man labiausiai veikė atsakomybės jausmas. Nes supranti, kad neši temą, kuri yra labai jautri. Ir ne šiaip jautri kaip literatūrinė ar dramaturginė medžiaga, o jautri todėl, kad yra žmonių, kurie iš tikrųjų su tuo gyvena. Ir tada atsiranda nebe vien profesinė ambicija, nebe noras „gerai suvaidinti“, o kažkoks labai aiškus atsakomybės jausmas prieš žmogų, kurį nepelnytai gyvenime nuskriaudė konkretūs žmonės ir kuris tą serialą žiūrės. Man tas jausmas lydėjo ne tik atskirose scenose, bet apskritai visame projekte. Labai stipriai jaučiau atsakomybę: ar sugebėsiu pakankamai tiksliai, pakankamai jautriai prieiti prie to, ko pats iki galo nepažįstu, o kažkam tai yra realybė kiekvieną dieną.
– Kiek kuriant personažą padėjo kostiumas, filmavimo vietos, visa aplinka?
– Labai padėjo. Ypač kostiumas. Seminaristų sutanos buvo ne šiaip drabužis, o beveik ritualinis rūbas. Jis iš karto keičia kūno laikyseną. Net tokie paprasti dalykai – negali rankų įsikišti į kišenes, nes jų tiesiog nėra taip, kaip įprasta. Rūbas ilgas, uždaras, labai apibrėžiantis kūną.
Ir tai veikia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Atsiranda visai kitas buvimas, kitas susitvardymas, kita vidinė laikysena. Tą jausdavau ne tik aš – atrodė, kad ir kiti, apsivilkę tuos rūbus, kažkaip natūraliai pasikeičia.
Labai jausdavosi skirtumas tarp scenų, kur esame su kasdieniais drabužiais, ir tų, kur vilkime sutanas. Tada net pats kūnas kitaip kalba.
– Kaip klostėsi santykis su kitais aktoriais? Ar užsimezgė artimesnių ryšių?
– Su daugeliu aktorių jau buvau vienaip ar kitaip susidūręs – teatre, kine, akademijoje. Bet buvo ir naujų pažinčių. Labai gerai atsimenu pirmą susitikimą su Ugne (Zavistauskaite), nes jis gavosi gana komiškai. Dieną prieš filmavimą prasilenkėme primatavimuose, vos spėjom pasisveikinti, nes man reikėjo kažkur bėgti, jai – likti toliau. O kitą dieną iš karto prasidėjo filmavimai, ir mums sudėjo scenas, kurios apėmė visą santykių amplitudę.
– Kaip suprasti?
– Vienoje scenoje personažai tik susipažįsta, kitoje – jau intymumas, dar kitoje – pykstasi ir išsiskiria. Kitaip tariant, per pirmą pažinties dieną su žmogumi mes perėjome labai daug santykių etapų. Ir tai, aišku, labai suartina. Kai du žmonės kartu pereina intensyvią patirtį, tarp jų natūraliai atsiranda ryšys.
Ir šiaip visa komanda man liko labai gerame jausme. Tikrai nebuvo nė vieno aktoriaus ar bet kokią kitą funkciją aikštelėje atliekančio žmogaus su kuriuo būtų likęs kartėlis ar kažkokia bloga patirtis. Darbas iš tikrųjų buvo labai sklandus.
– Ar buvo tarp kolegų kažkas, kas tapo savotišku mentoriumi?
– Būčiau labai norėjęs tokį žmogų turėti. Bet šitame projekte daug kas ateidavo ir išeidavo – vieni filmuoja savo epizodus, tada dingsta, ateina kiti. O man reikėdavo būti beveik kiekvienoje pamainoje. Kartais net jausdavausi taip, lyg pas mane kolegos užsuktų į svečius: pabūna, pasikalbam, pažaidžiam sceną ir iškeliauja toliau. Tai tokio vieno mentoriaus, kuris visą laiką būtų šalia, nebuvo. Bet jeigu būtų buvęs, tikriausiai man tai būtų buvusi didžiulė dovana (šypsosi).
– Kaip vyko darbas su režisieriumi Raimundu Banioniu?
– Gerai, sklandžiai. Tiesą sakant, net neturiu čia kažkokios didelės dramos ar istorijos – buvo normalus, darbinis, geras procesas. Aišku, būdavo scenų, kurias kartodavom daugiau kartų. Atsimenu, buvo viena scena, kurią darėm tikrai nemažai sykių, bet dabar jau nebeatsimenu, kodėl būtent ji taip užstrigo. Jeigu reikėtų pasakyti kokį nors skaičių, tai tebūnie trylika dublių – velnio tuzinas dieviškame kontekste. Man atrodo, visai tinkamas skaičius šitam serialui (juokiasi balsu).
– Ką jums pačiam paliko šis vaidmuo? Ką iš jo išsinešėte pasibaigus filmavimams?
– Po šito filmavimo pirmą kartą pajutau norą sudeginti scenarijų. Ir ne iš pykčio, ne iš nuovargio blogąja prasme, o kaip kažkokį pabaigos ženklą. Be galo daug prie serialo sukūrimo prisidėjęs žmogus, Vilius Šiemelis atspausdino man tuos keturis šimtus penkiasdešimt puslapių, visą laiką juos nešiojausi, braukiausi, gyvenau su tuo tekstu, ir po paskutinės pamainos supratau, kad man norisi ne iškart lėkti į kitus darbus, o kažkaip pažymėti, kad tai baigėsi. Tai kitą dieną su magistro studijų kursiokais nuėjom į tokią vietą prie akademijos, kurią juokais vadiname „dykuma“, ir ten atlikome tokį labai mažą, bet man svarbų ritualą – sudeginome tą scenarijų. Gal man tai reiškė pabaigą. Uždėjimą taško. Man atrodo, kad šiandien labai dažnai nebeleidžiam sau pabaigti dalykų. Iš karto galvojam, kas toliau, koks kitas darbas, kitas projektas, kitas tikslas. O man su „Vasariu“ pirmą kartą labai aiškiai pasijuto, kad noriu ne skubėti, o sustoti ir įvertinti, kas įvyko. Kad noriu sau pasidaryti tą simbolinę „septintą dieną“. Ne tik kurti, bet ir užbaigti.
Serialo „Vasaris“ centre – vaikystėje seksualinę prievartą patyręs pagrindinis veikėjas po daugelio metų įstoja į seminariją ir siekia tapti kunigu tam, kad priartėtų prie savo skriaudiko, ir jam atkeršytų. Dieną Vasaris – pavyzdys kitiems, naktį – žmogus, kurį iš vidaus ryja keršto troškimas. Jis blaškosi tarp pasižadėjimo Viešpačiui, meilės moteriai ir lojalumo sistemai, kol galiausiai turi apsispręsti: atleisti, susitaikyti ar sunaikinti viską, kas buvo pastatyta ant melo...
Serialą „Vasaris“ galima pamatyti „Go3“ televizijoje.