Šįkart šalia nuolatinių generolų Ingos Jankauskaitės ir Vytauto Lukočiaus į trečiojo generolo kėdę sėdo viena įspūdingiausių Lietuvos vokalisčių – dainininkė Giedrė Kilčiauskienė.
Ir nors scenoje ji jaučiasi tvirtai, šįkart Giedrės laukė visai kitoks vaidmuo – ne dainuoti, o vertinti. Kaip pati prisipažįsta, tai jai – vienas atsakingiausių momentų.
„Jaučiu jaudulį, nes šiemet yra pirmieji metai, kai nebedirbu pedagoginio darbo, ir visus metus buvau absoliučiai švari – švarios sielos, nereikėjo nieko vertinti, o ypač muzikos. Atvažiavau nusiteikusi, kad norėčiau sausa išlipti“, – prieš šou prisipažino G. Kilčiauskienė.
V. Mičiulienė – apie laimės nenešusį Stefutės vaidmenį, kitokią save ir netikėtą šio interviu priežastį
Studijoje netrūks ir šmaikščių replikų. Rolandas Mackevičius, pristatydamas vakaro viešnią, juokavo, kad šįkart Giedrė „nebus kirvis“, o Inga Jankauskaitė džiaugėsi, jog choro pasirodymą analizuos „po pedagoginės detoksikacijos atvykusi Giedrė“.
Tačiau vos prasidėjus muzikos kovoms paaiškėjo, kad Giedrė į vertinimą žiūri ne tik jautriai, bet ir labai muzikaliai – ji girdėjo ne tik natas, bet ir tai, kas slypi giliau.
Susiję straipsniai
Po dzūkiškai atliktos dainos Giedrė pasidalino itin gražia mintimi apie muzikos kalbą: „Kai klausiausi šios dainos versijos, prisiminiau tokį dalyką, ką pati visada galvodavau. Buvo mada dainuoti angliškai ir galvoti, kad mes kažkur prasimušime, o aš viduje visada turėjau mintį, kad jeigu muzika yra, ji tave pasieks bet kuria kalba. Aš pusės teksto nesupratau, bet jeigu mane pasiekė – tai tada puikiai.“
Po Panevėžio choro pasirodymo Giedrė išskyrė ir solistę Aistę, kuriai negailėjo ne tik komplimentų, bet ir švelnaus pastūmėjimo pirmyn.
„Man buvo solinis desertas. Yra Aistė, kuri pradėjo šią dainą dainuoti... Pasiilgau tavo dainavimo. Tu labai gerai dainuoji. Pasinaudok tuo, kuo aš dabar naudojuosi – eteriu – ir eik į tikrą muzikinį mūšį“, – sakė ji.
Ne mažiau įsimintina buvo ir Giedrės reakcija po Kauno choro pasirodymo, kuriame ji pajuto ne vien varžybų azartą, bet tikrą muzikos malonumą.
„Ties Kauno choru pajutau, kad čia nebe varžybos. Arba žaidimas, bet ne vaikiškas – gerąja prasme. Aš pabuvau ne varžybose, o muzikoje“, – sakė Giedrė.
Tiesa, viename iš vertinimų Giedrė nebijojo būti ir griežtesnė. Po vieno pasirodymo ji pastebėjo, kad muzika kartais gali pernelyg slysti į paprastesnį kelią.
„Einama į pigesnę pop muziką“, – pasakė ji, o studijoje iškart pasigirdo žiūrovų reakcijos – nepatenkintųjų baubimas.
Tačiau pati dainininkė į tai sureagavo ramiai ir atvirai: „Kad man taip šauktų, neatsimenu, kada buvo. Juk nieko blogo nepasakiau. Kaip galima be žmogaus atsidavimo iki galo muziką palikti nenešančią šventumo?“
Vakaro pabaigoje, kai emocijos pasiekė aukščiausią tašką, Giedrė jautriai kreipėsi ir į Kauno choro kapitoną Martyną Kavaliauską.
„Martynai, neliūdėk. Turi būti finalas. Būkit aktyvūs ir išmintingi“, – kreipdamasi į balsuojančius namuose sakė ji.
Giedrė neslėpė – pusfinalio vakaras ją paliko su labai stipriu įspūdžiu.
„Pasimėgauti spėjau. Negaliu atsidžiaugti, kad tai buvo vienkartinis vertinimas – įšokau į vieną laidą, man viskas gražu, viskas nuklota žibutėmis. O vertintojams linkiu tik vieno – nenumušti žmonėms noro dainuoti“, – sakė Giedrė Kilčiauskienė.
Kas iškovos vietą finale, o kam svajonė baigsis visai prieš pat finišą? „Didžiojo chorų mūšio“ pusfinalis – jau šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.