Tą dieną, kai Sovietų Sąjungos vadovybė bandė nuslėpti tikrąjį smurto prieš Lietuvą mastą, V.Molčanovas atsisakė vesti pagrindinę SSRS žinių programą „Vremia“, nes jam buvo uždrausta kalbėti apie Vilnių.
Tai buvo nepaprastai drąsus sprendimas laikais, kai toks nepaklusnumas galėjo brangiai kainuoti. Dauguma jo kolegų melavo apie tai, kas dėjosi Lietuvoje, kiti patylėjo, prisitaikė, palaukė, bet ne V.Molčanovas.
Maža to – jis išėjo iš SSRS komunistų partijos ir artimiausią visą savo kultinę laidą „Iki ir po vidurnakčio“ skyrė Lietuvai.
S. Malinauskas pasidomėjo, kas slypi už A. Bužinsko kratų: akivaizdu viena
Vyresnės kartos žiūrovai prisimena, kad V.Molčanovo „Iki ir po vidurnakčio“, eteryje pasirodžiusi 1987-ųjų kovą, tapo tikra revoliucija ne tik sovietinėje televizijoje, bet ir pačiame sovietiniame viešajame gyvenime.
Iš pradžių laidą planuota rodyti rytais, tačiau cenzūra išsigando ir nustūmė ją į vidurnaktį. Taip atsirado, ko gero, svarbiausias tuometės „perestroikos“ paradoksas: drąsiausias žodis suskambo būtent tada, kai visa šalis, regis, turėjo miegoti. Bet šalis nemiegojo, o žiūrėjo.
Vesdamas „Iki ir po vidurnakčio“ V.Molčanovas nebuvo panašus į nieką kitą: nerėkė, nespaudė, nesiskelbė svarbiausiu. Kalbėjo tyliai, santūriai ir jo eteryje svečias galėjo pasakyti tai, ko niekur kitur nebūtų pasakęs.
Į laidą ateidavo sovietinėje žiniasklaidoje draudžiami žmonės – disidentai, emigrantai, nemalonėn patekę muzikantai: V.Molčanovas pirmasis sovietinėje televizijoje parodė daugelį vardų ir temų.
Šis žurnalistas nebuvo propagandininkas. Jis priklausė tai retai televizijos žmonių kartai, kuri paskutiniais Sovietų Sąjungos metais bandė įrodyti, kad ekrane galima kalbėti gyva kalba ir nemeluoti.
Susiję straipsniai
V.Molčanovui 2021 m. dėl onkologinės ligos buvo persodintos kepenys, o 2022 m. jį ištiko infarktas. Pernai žurnalistas penkis kartus buvo hospitalizuotas dėl stiprių skausmų ir komplikacijų.