Sutrikusi ir palūžusi Diana nusprendė viešai papasakoti savo istorijos pusę. Įrašus ji pateikė autoriui Andrwe Mortonui, kuris jas sudėjo į knygą „Diana: Jos tikra istorija“. Vienintelė princesės sąlyga buvo, kad jos iniciatyva liktų paslaptyje. Praėjus 20-čiai metų pro princesės žūties, knyga buvo perleista iš naujo su intarpais iš visų garso įrašų, kuriuos paliko Diana.
Pirmasis jos pasakojimas prasidėjo dar prisimenant 1977-uosius, kai Diana pirmą kartą sutiko Charlesą savo namuose Northamptonšire. Tąsyk merginai tebuvo 16, o princui – 29-eri. Keisčiausia, kad tuo metu jis susitikinėjo su princesės seserimi Sarah.
„Mano sesuo Sarah buvo apsivijusi jį aplink kaklą ir prilipusi kaip koks alerginis bėrimas. Vis galvodavau: „Gerai, jis turbūt negali to pakęsti“. Laikiausi nuošalyje. Pamenu, buvau stora, kresna, be makiažo, atrodžiau neprotinga, tačiau sukėliau nemenkai triukšmo ir mačiau, kad jam tai patinka. Kai jis po vakarienės priėjo prie manęs ir pakvietė šokti, paklausė, galbūt galėčiau aprodyti jam gausią galeriją.
Kai aš jau ruošiausi tai daryti, priėjo Sarah ir liepė man atstoti. Po nedidelio ginčo, kitą dieną aš jau stovėjau šalia jo ir galvojau, ar toks vyras kaip jis, gali manimi domėtis? Bet tai tęsėsi bene dvejus metus.
Jis tai susitaikydavo, tai išsiskirdavo su Sarah. Kai jis kėlė savo 30-mečio puotą, aš taip pat buvau pakviesta. Mano sesuo labai protestavo, kodėl aš ten vyksiu. Ir žinote, kai gavau kvietimą likti ilgesniam laikui, o pas mane užsukęs Charlesas nebeslėpė susižavėjo, man tai pasirodė labai senamadiška ir keista. Juk negalima iškart atversti visų kortų“, - atvirai dalijosi Diana.
Sekė jos istorijos apie ilgus pašnekesius, princo kvietimus vykti kartu į Londoną ir netikėtą princesės atsisakymą. Ji nežinojo, kaip Beckinghamo rūmams ji paaiškintų savo buvimą šalia Charleso, kai tuo metu visi ją piršo su kitu.
Kai Diana sulaukė pilnametystės, tėvai jai nupirko trijų kambarių butą pietų Kensingtone. Juo ji dalijosi su trimis bičiulėmis. Kurį laiką Diana dirbo aukle, darželio auklėtoja.
„Dėl to, kad labai dažnai lankėmės Camillos tėvų namuose, visuomet kažką nujaučiau. Galiausiai, kai jis panorėjo tapti Cornwallo kunigaikščiu, jis persikėlė visai netoli Camillos namų. Pirmą sykį juose apsilankiau tik po to, kai jis jau buvo pasirašęs visus dokumentus. Visas sienas jis perdažė baltai... Man tai patiko, jis leido man mėgautis laisve įrengiant namus, nors net nebuvo susižadėję“, - toliau pasakojo Diana.
1981-ųjų vasario 3 dieną princas Charlesas paprašė Dianos rankos. Tuo metu jai buvo vos 19 metų.
Princesė atvirai dėstė mintis apie keistą Camillos meilikavimą, izoliaciją Beckinghamo rūmuose, princo šaltumą ir atstūmimą. Ji teigė, kad dėl jo draugystės su Camilla pykosi ne kartą, tačiau princas vis atšaudavo, kad myli ją, o ne Camillą. Visa kita, ką jis veikia, nėra reikšminga.
Paaiškėjo, kad likus vos porai dienų iki vestuvių, princesė suprato, kad nenori tekėti. Kad gyvenimas tryse jos netenkina. Kad ji nori meilės, o ne formalumų.
„Mane jis rado kaip nekaltą, nepatyrusį ėriuką ir tuo pasinaudojo. Pas mus visada buvo arba labai karšta, arba labai šalta. Santykiuose niekuomet neturėjome viduriuko. Dar po paskelbtų sužadėtuvių aš susirgau bulimija. Jis nuolat man uždėdavo ranką ant liemens ir kartodavo, kad esu gerokai per putli. O dar tas reikalas su Camilla... Aš tiesiog palūžau. Nuo sužadėtuvių vasarį iki vestuvių dienos liepą, mano drabužiai sumažėjo šešiais dyžiais. Aš pavirtau į nieką...“, - skaudžia patirtimi įrašuose dalijosi princesė.
