Trečiadienio rytą Lietuvą apskriejo širdį verianti žinia, kad eidamas 73-uosius gyvenimo metus mirė legendinis kino ir teatro aktorius, režisierius, muzikantas Kostas Smoriginas (1953–2025).

Ši skaudi netektis sukrėtė ne tik artimuosius, bet ir bičiulius, kolegas bei visus, kuriems teko garbė jį pažinti.

Su šviesaus atminimo aktoriumi artimą ryšį palaikė ir jo kolegė, kino bei teatro aktorė Dalia Michelevičiūtė.

Portalui Lrytas moteris atviravo, kad K. Smoriginą ji aplankė paskutinį jo gyvenimo vakarą.

[[ge:lrytas:lrytas:40078567]]

Sunkiai rinkdama žodžius ji atskleidė, kaip atrodė paskutinis jųdviejų susitikimas ir koks žmogus buvo K. Smoriginas.

Prasidėjus iki širdies gelmių paliečiančiam pokalbiui paklausiu jos: „Jei neklystu, dar vakar su juo matėtės, taip?“.

[[ge:lrytas:lrytas:40080156]][[ge:lrytas:lrytas:40080449]][[ge:lrytas:lrytas:40078998]]

Dalia švelniai atsakė: „Taip. Tai buvo didelė Dievo dovana.“

Toliau ji kalbėjo apie tai, kad iki paskutinės akimirkos K. Smoriginą ir jo artimuosius lydėjo tikėjimas bei viltis.

„Aš žinojau, kad jis jau yra slaugoj ir netoli mano namų. Užbėgdavau, pabūdavau... Ir manau, kad tai yra... Priimu tai kaip didelę Dievo dovaną, kuomet galiu pamatyti, pabūti su žmogum ir padėti tas, na, galbūt paskutines dienas, mėnesius, atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Žinau iš šeimos, kad K. Smoriginą lankė ir vienuolis Pranciškonas, brolis Arūnas, suteikė jam visus sakramentus. Ir tai didelė paguoda mums visiems, kad toks legendinis kūrėjas, viena ryškiausių savo kartos ir epochos teatro, kino, muzikos žvaigždžių, išeina susitaikęs su Dievu, su artimaisiais, nugyvenęs nepaprastai gražų gyvenimą.

Aš žiūriu į tai kaip į didelę viltį, dėl to, kad tikintiesiems mirties diena yra gimimo dangui diena. Svarbu yra tik tai, kokia tavo dvasios ir širdies būklė“, – kalbėjo D. Michelevičiūtė.

Moteris neslėpė – paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis K. Smoriginas nebepajėgė ištarti žodžių, tačiau kalbėjo žvilgsniu.

„Vakar kaip tik užėjau trečią valandą dienos, gailestingumo valandą. Kostą mačiau jau nuo spalio pradžios, kai po trupučiuką jis silpnėjo. Iš pradžių dar reagavo, dar kalbėjom šiek tiek, atsisveikindavom, pasisveikindavom.

Paskutiniu metu jau kalbėjo tik žvilgsnis. Tas žmogaus trapumas, kuris supurto, priverčia mus pačius peržvelgti savo sąžines ir pagalvoti, kaip mes gyvenam... Tikrai esame visi labai trapūs ir pažeidžiami, ir mes patys sau negalim suteikti nemirtingumo. Tik Dievas gali mums suteikti, nes jis yra mūsų kūrėjas.

Gal kalbu labai teologiškai, atsiprašau, bet mirties akimirką labai svarbu žinoti, kad mes krentam į Dievo rankas, o ne į nebūties. Ir kaip svarbu, kad mes turėtume visą įmanomą pagalbą.

Kostas tikrai turėjo šeimos paramą. Žmonos nuolankumas, pasiaukojimas, atsidavimas yra didelė meilės mokykla ir pavyzdys mums visiems.

Šiais metais jo žmona minėjo, kad sausio mėnesį jie būtų šventę bendro gyvenimo 50-metį. Tai yra didelis liudijimas ir aktorių šeimai, ir apskritai mums, visos Lietuvos šeimoms, kad įmanoma ištverti, kiek gyvenime gali būti iššūkių, sunkumų, rizikų. Įmanoma ištverti ir pasiryžti eiti kartu.

Lieka jo kūriniai, lieka lobynas jo sukurtų dainų ir vaidmenų. Mes turėtume dėkoti Dievui už jo gyvenimo dovaną, už tai, kad mes susitikom toj kelionėj“, – jautriai apie savo kolegą kalbėjo Dalia.

[[ge:lrytas:lrytas:40085514]]

Aktorė tikino, kad vos baigus studijas ji turėjo neeilinę galimybę suprasti, koks tai žmogus.

„Asmeniškai aš buvau pakviesta ką tik po studijų pas Eimantą Nekrošių vaidinti dviejuose spektakliuose ir būtent ten mes vaidinom su K. Smoriginu.

Jis buvo dinamiškas, nuostabus, aistringas, vyriškas, reiklus. Jis buvo toks partneris, kuris galėdavo perteikti neįtikėtinas emocijas, ir tas jo subtilumas, jautrumas... Prie jo negalėdavai gudrauti.

Dažnai žmonės kalba apie aktorius, kad „ai, aktorius vaidina“, o aš noriu prieštarauti – tikras aktorius nevaidina, jis išgyvena širdimi. Tą tiesą, kančią, apnuogintą širdį, meilę, emocijas, aistras.

Taip pat Oskaro Koršunovo spektaklyje „Auka“ jis vaidino kurį laiką. Tai buvo tikrai labai... Man, pradedančiai savo profesinį darbą, tai buvo didelė pamoka. Tas jo maksimalus atsidavimas savo profesijai, savęs netausojimas. Tai yra geriausia mokykla, ką išvis jaunas žmogus gali patirti.

Ir tas tikras partnerio kontaktas, kai tu matai, kad akys dega, kad iš tavęs ir savęs maksimaliai reikalauja. Tai išties aistringas, vyriškas žmogus, kuris yra didelė dovana visam meno pasauliui. Ir ties mirtimi niekas nesibaigė. Mes tikrai jį prisiminsim.

Mano sąlyčio taškų su juo buvo gal ne tiek daug, bet tas paskutines akimirkas aš labai branginu. Tai tikrai… Dabar jaudinuosi, sunku kalbėti.

Na, labai svarbu, kad kažkas palaikytų už rankos, kai jėgos silpsta. Kostas iš tikrųjų buvo apsuptas ir šeimos, ir medikų. Jis nugyveno gražų, kilnų gyvenimą. Turtingą visom prasmėm. Lieka šeima, lieka jo kūriniai, lieka amžinojo gyvenimo viltis.

Mes turėtume būti kupini dėkingumo, mes turime išgedėti tą laiką, kad iš savo širdies mylimą žmogų visiškai atiduotume Dievui, nes Dievas jį sukūrė. Mes tuo pasidžiaugėm, buvom kartu, bet iš tikrųjų gedėjimas yra procesas.

Labai simboliška, kad K. Smoriginas su pasauliu atsisveikino būtent prieš Visų Šventųjų dieną. Šventųjų būrys jį pasitinka. Aš tikiu. Ir tai yra nuostabu“, – sunkiai rinkdama žodžius dėstė D. Michelevičiūtė.

[[ge:lrytas:lrytas:40085444]]

Moteris pabrėžė, kad K. Smorigino būklė jau kurį laiką buvo sunki, todėl šeimos nariams buvo labai nelengva.

„Kai žmogus yra sunkios būklės, tu niekada nežinai. Mes nežinome Dievo valios. Labai gražu, kad vis dėlto nebuvo jokios intervencijos kažkaip sutrumpinti žmogaus gyvenimą, žmogaus pastangom. Tiesiog buvo suteikta pagalba ir slauga. Nereikia bijoti kančios, nereikia savo noru išeiti ir daryti kažką priešingai.

Kadangi Kostas jau senokai sirgo, gal daugiau nei metus, jam vis pablogėdavo, tai aišku, šeima turbūt kiekvieną dieną buvo budėjimo režime. Ir tas emocinis prisirišimas... Tu gyveni ir už tą žmogų gyvenimą, ar ne? Tu esi visą laiką esi budėjime. Ir tas labai išvargina, tu tų dalykų negali nuspėti.

Svarbiausia ruošti savo sąžinę ir širdį. O paskutinė akimirka yra paslaptis. Ir manau, gerai, kad yra paslaptis, kad mes kažko nežinome. Kai mes gimstame, taip pat nežinome savo gimimo dienos, ar ne? Kai kurie dalykai, man atrodo, mums ir lieka šydu, o danguje bus atidengta“, – su viltimi kalbėjo ji.

[[ge:lrytas:lrytas:40085443]]

Galiausiai paklausiau Dalios, ar ji pamena žodžius, kuriuos vienas kitam kada nors pasakė, kurie įstrigo širdyje.

Ji nė nesudvejojusi prakalbo apie paskutinį jų susitikimą antradienio popietę.

Dalia jam ištarė: „Iki pasimatymo, Kostai. Iki pasimatymo“. Tada Kostas jai atsakė tik žvilgsniu.

Tai – pasak jos, buvo tikras stebuklas. Tai – jautri akimirka, kuomet žodžiai virto beverčiais.

„Mes esame riboti, mums neužtenka žodžių. Mes nutylam tokią akimirką. Kartais gali tiesiog būti kartu.

Kartais žvilgsnyje yra dangus – daugiau pasakantis negu žodis. Jo norėjimas paspausti ranką yra daugiau pasakantis nei žodis. Ir tą rankos šilumą tu išsineši, širdis užsipildo. O žodžiai – bejėgiai“, – po tylos akimirkos ištarė D. Michelevičiūtė.

Paskutinį K. Smorigino gyvenimo vakarą su juo buvusi D. Michelevičiūtė: „Kalbėjo jau tik žvilgsnis“