„Šiandien teko matyti Oskaro Koršunovo pastatymą „Laukinė antis“. Žiūrėdama šį spektaklį tarsi iš naujo įsimylėjau teatrą – o gal pajuokaudama galiu pasakyti, kad dar kartą įsimylėjau ir patį Oskarą Koršunovą.
Šis spektaklis man tapo savotiška refleksija į mane pačią. 2024-uosius užbaigiau fraze: „Mano realybė tėra iliuzija kažkam, tačiau ji – mano tiesa.“ Pasaulis, kurį susikuriu sau, kitam gali atrodyti tik juokingas miražas. Oskaro spektaklis mane sujaudino – lyg greituoju režimu pravėrė mano 15 metų kūrybos, tikėjimo menu ir žmonėmis. Kartais gyvenimas – skaudi realybė, kartais tobula iliuzija. Ir keisčiausia tai, kad abu dalykai gali būti teisingi vienu metu.
Bet šis postas – vis dėlto ne apie mano jausmus. Tai postas apie Oskaro kūrybą. Ir nors pripažįstu – teatro aš nemėgstu, tai negalioja Koršunovui, nes jis yra kitoks. Tai nėra performatyvus teatras, tai nėra performansas (nors toks komplimentas gal net ir tiktų, bet būtų per lengvas ir banalus).
Tadas Gryn pirmą kartą atvirai – apie meilę Jazzu, blogiukų vaidmenis ir vestuves
Pasakysiu kitaip: Oskaro teatras yra teatras, kuris neatsisako tikrumo, gelmės ir gyvo nervo. Ir žinokit – to pakanka. Tai kur kas daugiau nei daryti teatrą „itin moderniai“ ar pagal madą. O dabar labai daug kalbama, kaip teatrą paversti performansu. Ir man tai atrodo blogiausia, kas gali jam nutikti.
Reziumė: tu nepranoksi laiko, jei nepranoksi savęs. O pranokti save įmanoma tik tada, kai pripažįsti – aš esu laukinė antis, kaip ir Ibseno istorijose – laukinė, nepažabota, gyva.
Susiję straipsniai
Geriau būti ta, kuri išskrenda, nei ta, kuri patiekiama.
P. S. nuotrauka sena, skirta tik pritraukti jūsų dėmesį, be jokių intensijų. Nes spektaklis tikrai geras ir vertas reklamos“, – šalia nuotraukos su O. Koršunovu rašė ji.
Naujienų portalas Lrytas primena, kad M. Dirsytė ir O. Koršunovas jausmus puoselėjo nuo 2013-ųjų, tačiau skirtingais keliais pasuko 2016-aisiais.