Tuomet, prieš dešimtmetį, Aleksas dėl meilės iš Vilniaus persikėlė į Birštoną.
Populiarių dainų atlikėjas A.Lemanas prieš dešimtmetįišgyveno skyrybų dramą su pirmąja žmona Milda Lemaniene, su kuria šeimos židinį kurstė net 47 metus.
Juodu bendrų vaikų neturėjo, tačiau dainininkas atstojo tėvą Mildos vienturčiam sūnui. Kai per nelaimingą atsitikimą 35-erių sulaukęs vyras mirė, Aleksas stipriai išgyveno netektį, kuriam laikui buvo praradęs balsą, negalėjo dainuoti.
Šis gyvenimo puslapis liko užverstas. Ir širdžiai neįsakysi – susipažinęs su našle, buvusia Birštono sanatorijos „Versmė“ padavėja Lina Gelbūdiene žinomas dainininkas suprato, kad tai – tikroji meilė. Aleksas po vieno koncerto Birštone į namus sostinėje nebegrįžo – pasiliko pas mylimąją, netrukus ją vedė.
O dėl meilės vyrui Lina 2024-aisiais paliko darbą sanatorijoje ir tapo jo vadybininke. Antroji žmona Aleksui patardavo dėl repertuaro, rūpinosi sceniniais kostiumais, jo darbo ir poilsio režimu, sveiku maistu, tad praeityje žinomas dainininkas vėl išgyveno aukso amžių.
Tuo tarpu pirmoji žmona Milda Lemanienė buvo atsivėrusi apie Alekso skaudžią išdavystę.
Vyro išėjimas iš namų ankstyvą praėjusių metų rudenį M.Lemanienei buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus: „Prieš išvažiuodamas keturioms dienoms koncertuoti į Birštoną Aleksas mane nuvežė į sveikatingumo centrą, po to vakarieniavome japonų restorane. Žadėjo, kad jam grįžus važiuosime penkioms dienoms pailsėti į Palangą.“
Bet Milda savo himno autoriaus taip ir nesulaukė. Jis, kaip daug metų jų šeimoje buvo įprasta, po koncerto net nepaskambino.
Kad vyras turi kitą širdies deivę, M.Lemanienė sužinojo paskambinusi jo seseriai į Kauną. Ši neslėpdama papasakojo, kad brolis Birštone jau turi naujus namus, kurių šeimininkė net dvidešimčia metų jaunesnė už jį.
„Tiesa, skyrybų procesą Aleksas pradėjo pats. Tik dabar jau aišku, kad be savo naujos draugės jis nebūtų sugebėjęs to padaryti, nes ji finansavo visus su skyrybomis susijusius reikalus. Mus teismas išskyrė greitai.
Aleksas iš namų išėjo už dešimt tūkstančių eurų pardavęs mano kadaise išrūpintą garažą, pasiėmęs iš jo mūsų automobilį ir garso aparatūrą koncertams, bet net pamiršęs pasveikinti mane gimtadienio proga“, – su kartėliu yra sakiusi M.Lemanienė.
Tuo tarpu Aleksas 2016-aisiais rėžė: buvusi žmona namus buvo pavertusi landyne.
„Jūs suprasite, kaip aš kentėjau, pažvelgę į šias nuotraukas. Gyvenau kaip lindynėje, kur nebuvo jokios tvarkos.
Kad kandys nesuėstų kostiumų, laikydavau juos rūsyje. Pažiūrėkite, kaip atrodo vonia. Mano buvusi žmona nežinojo, kas yra dulkių siurblys, skalbyklė.
Kai ją nupirkau, meistras prijungė, bet ji virto spintele, o nešvarius drabužius ir toliau veždavau į skalbyklą“, – atviravo A.Lemanas.
Įvykusios skyrybos abipusiu sutarimu apmalšino Alekso nuoskaudas. Vyras tikino, kad pasielgė džentelmeniškai – paliko savo buvusiai žmonai butą, jam buvo priteistas garažas, taip pat senas automobilis.
Garsus dainininkas neslėpė, jog moterų dėmesio jis niekuomet nestokojo, o nauja meilė užgimė netikėtai.
„Tuomet Birštone poilsiavau ir koncertavau, tad į koncertą pasikviečiau šią moterį. Ji atėjo, vienas kitą supratome ir tęsėme toliau. Tai – nauja meilė, kuri tęsiasi iki šiol“, – švelniai apsikabindamas mylimąją prieš aštuonerius metus sakė Aleksas.
Tuomet iki ausų įsimylėjęs garsus vyras pasakojo, kaip su mylimąja stengiasi praleisti kuo daugiau laiko kartu. Jis vardijo dalykus, kurie, ko gero, džiugina kiekvieną porą.
„Visuomet atostogaujame ir leidžiame laiką drauge – ir žvejyboje, ir darbe. Linutė yra mano vadybininkė, tad būname ir prie jūros, prie ežero ar kaimo sodyboje. Vienas kitam padedame – jinai ravi, o aš vežioju“, – apie pareigų pasiskirstymą šeimoje kalbėjo legendinių dainų atlikėjas. Aleksas 2017-aisiais negalėjo sulaikyti šypsenos: „Mūsų meilė užgimė prieš porą metų. Kartu turime įvairių planų – dažniau sudalyvauti tokiuose renginiuose, projektuose. Be galo džiaugiuosi, kad žmonės mūsų neužmiršta.“
Dar prieš porą metų „Lietuvos rytui“ Aleksas jau kalbėjo apie aukso amžių ir laimę su antrąja žmona Lina.
– Ar nebuvo sunku iš naujo pradėti gyvenimą – kraustytis į kitą miestą, į kitus namus pas mylimą moterį? – paklausiau A.Lemano.
– Nors būna sunku, nepatogu, tačiau meilė daro stebuklus. Tas stebuklas įvyko, ir dėl to esu laimingas.
– Nesigailėjote tokio žingsnio?
– Ne. Pakeisti aplinką nebuvo sunku, nes žinojau, kad gerbėjų turiu visoje Lietuvoje, – ją dėl koncertų esu išvažinėjęs skersai ir išilgai.
Ne kartą lankiausi Birštone, tačiau likimas mane su Lina suvedė gerokai vėliau. Ji penkerius metus slaugė sunkiai sirgusį vyrą, o po dvejų našlystės metų mudu susipažinome. Todėl mūsų meilė padarė stebuklus – dabar žinau, kas yra tikra meilė.
Kaip apibūdinčiau santuokos su Lina metus? Tai ne auksiniai, o briliantiniai metai.
– Ar dėl meilės Lina ko nors atsisakė?
– Ji dabar visą laiką būna su manimi – ir vadybininkė, ir virėja, ir kepėja. Lina atnaujina ir garderobą, ir repertuarą. Žmona rūpinasi viskuo, dėl to nuo šių metų išėjo iš darbo sanatorijoje.
– Kaip jus priėmė žmonos sūnus ir dukra, giminės?
– Iš pradžių buvo priekaištų – vaikai nenorėjo, kad mama turėtų kitą vyrą. Bet jos vaikai jau suaugę, turi šeimas. Jiems paaiškinau, kad mama turi savo gyvenimą, o jūs tvarkykitės savo šeimose. Paskui susidraugavome. Per mano jubiliejų duktė pasakė, jog jaučiasi laiminga, kad mama gyvena su Aleksu, nes ji pražydo. Su sūnumi laisvalaikiu pažvejojame, sutariame kaip šeimos nariai. Jaučiuosi gerbiamas.
– Neprieštaravote, kad žmona pasiliko mirusio vyro pavardę ir pridėjo jūsiškę?
– Drauge prižiūrime jo kapą. Gerbiu jos praeitį, šviesaus atminimo vyrą, su kuriuo ji daug metų pragyveno. Duok Dieve, jam šventą žemelę.
– Ar dėl ko nors kartais pykstatės su Lina?
– Mes nuolat diskutuojame dėl repertuaro. Aš sakau, kad į programą reikėtų įtraukti naują dainą, o jai nepatinka tekstas, nes per daug lyriškas, liūdnas. Bandau perkalbėti: ką tu supranti? Kad ir kaip būtų keista, bet galutinį repertuarą patvirtina ji!
Aš juk turiu kliautis nuojauta, kas tą dainą klausys. O žmona – pagrindinė klausytoja. Be to, dažniausiai mano koncertuose lankosi moterys, todėl žmonos nuomonė svarbi. Juk sakoma: su moterimi nesiginčyk.
Nesutarimų dėl pomėgių, įpročių ar charakterių nekyla. Kadangi mėgstu žvejoti Birštono tvenkiniuose, Nemune, kartais iš vakaro užsimenu, kad dėl žūklės norėčiau atsikelti ketvirtą valandą ryto, bet žmona iškart užprotestuoja: „Prašau miegoti. Tau reikia išsimiegoti, man svarbiau, kad būtum sveikas, pailsėjęs.“
– Pabėgus iš Vilniaus koncertų nesumažėjo?
– Truputį. Kai kviečia padainuoti per jubiliejus, užsakovai neretai sako, kad nuspręs, kai pasitars su vaikais.
O jaunimas nusprendžia ne visada mano naudai. Bet kvietimų nestokoju.
– Sostinėje, Kalvarijų gatvėje, vienos kavinės lange žiemą pastebėjau plakatą, kad čia vyksta jūsų koncertai su vakariene. Ar Vilniuje tik šioje vietoje jus galima išgirsti?
– Tos kavinės savininkas – jaunas vyras, maždaug trisdešimtmetis.
Jis – mano kartos atlikėjų gerbėjas, todėl savo kavinėje rengia teminius vakarus. Juos nuo manęs ir pradėjo.
Bet jau dainavo ir Birutė Dambrauskaitė, Laima Žemaitytė. Kavinėje ant sienos kabo mano ir visų dainavusių kolegų nuotraukos.
– Ar Vilniuje turite brangių vietų, kuriose norėtumėte apsilankyti? Juk sostinėje pragyvenote daug metų.
– Žinoma. Turiu draugų, giminių. Kai išsikrausčiau iš Vilniaus, jie nuo manęs nenusisuko, jaučiu palaikymą.
Kartais Vilniuje apsilankau dėl kviestinių pramoginių užsakymų.
Niekur nesijaučiu svetimas, su kolegomis draugiškai sutariame, net savo dainų jie man siūlo padainuoti.
Rytis Cicinas, Romas Dambrauskas, Vytautas Šiškauskas, Arvydas Vilčinskas, Steponas Januška, Ovidijus Vyšniauskas savo dainų fonogramas padovanojo: „Išsirinksi, Aleksai. Jos tinka tavo balsui, dainuok, tikime tavimi.“
O kaip man savo repertuarą papildyti, juk pats dainų nerašau? Pasinaudoju kolegų parašytomis dainomis, viskas vyksta draugiškai.
– Šešis dešimtmečius esate scenoje, bet ar niekada nebuvo minties mesti dainavimo?
– Jokiu būdu. Nuo mokyklos suolo lankiau chorą – muzikos mokytojai sutuoktiniai mane iškart atrinko kaip solistą. Jie tragiškai žuvo plaukdami iš Panemunės į Šančius per ledonešį apvirtus valčiai.
Tačiau šviesaus atminimo pedagogų šeima man nutiesė muzikinį kelią, esu labai dėkingas.
– Ar bėgant metams gailitės dėl ko nors, ar norėtumėte ką nors pakeisti?
– Nieko nesigailiu, juk viskas – likimo rankose. Nuo likimo nepabėgsi. Todėl visiškai nereikia nieko keisti – eiti pasirinktu keliu: dainuoti, dainuoti...
Kolegos man linki: „Aleksai, dainuok iki šimto metų.“