Ypatingą gyvenimo etapą išgyvenantis Arūnas sako, kad šis laikotarpis – be duobių, bet prisipažįsta – kai viskas gerai, jaučiasi neįprastai.
„Yra išmoktos kažkokios formulės arba įprotis. Įprotis, kad, kai yra blogai, jaučiuosi komforto zonoje, man tuomet ramu“, – sako vienas žinomiausių Lietuvos aktorių.
„Tėvystė mane tiesiog „veža“, esu apsėstas tiek žiūrėdamas į sūnaus rankytes, tiek į šypseną. Bet visgi nėra tokio ryšio kaip tarp mamos ir jo. Mama labiau „sulipusi“.
Daugelis vyrų, su kuriais kalbėjausi, sakė pajutę, kad turi vaikų tik po pusantrų metų. Nežinau, kaip yra iš tiesų, bet jaučiu, kad turėčiau būti artimesnis sūnui“, – naujomis patirtimis dalijasi A. Sakalauskas.
Profesijos ir žinomumo kaina
„Kamantinėjimų“ tinklalaidėje aktorius atviravo, kad profesija įpareigoja. Dėl žinomumo tenka ir šypsotis prieš objektyvus žurnalo viršelio fotosesijoje, nors ji ir niekaip neatspindi šeimos.
„Tai buvo vargo vakarienė. Vaikui nebuvo nė mėnesio, jis verkia, o mes šypsomės, pozuojame. Jausmas, lyg batus pilnus širšių užsidėjus. Mūsų gyvenimas – tai ne tas gyvenimas, kurį fotografavo. Drabužiai ne mūsų, interjeras ne mūsų.
Aišku, tai nėra nauja, teatre irgi gauni drabužius, ne savo tekstą, viską ne savo. Bet toje fotosesijoje mes lyg kokia fikcija. Sutikau fotografuotis iš merkantiliškų tikslų. Tokia jau mano profesija – esu aktorius ir turiu būti žinomas“, – atvirai sako A. Sakalauskas.
Daug sekėjų tėviškąjį aktoriaus amplua stebi ir socialiniuose tikluose, kur Arūnas dalijasi ne tik džiaugsmingiausiais momentais. Atrodo, kad jis demonstruoja tėvystę tokią, kokia ji yra – ir džiuginianti, ir varginanti.
Neseniai savo teatro ir meno studiją atidaręs žymus aktorius žmones moko pajusti save. Tačiau paklaustas, ar sūnui paaugus jį mokys aktorystės, A.Sakalauskas nė nedvejoja – ne.
„Man reikia iš anksto susitaikyti, kad aš nežinau, kas jis bus“, – teigia Arūnas.
Kamantinėjamas, kuo santykiai su žmona Gabija skiriasi nuo ankstesnių, A. Sakalauskas tai apibrėžia užtikrintai.
„Šitie santykiai turi tikslą. Ankstesniuose santykiuose tikrai negalėjome ir nemokėjome kalbėtis. Reikia kalbėtis, nesvarbu, kas benutiktų. Reikia žinoti, ko nori vienas, ko nori kitas“, – sako Arūnas, pabrėždamas, kad jam santykyje įdomiausia ir svarbiausia, kiek žmogus gali atsiduoti kitam, atjausti kitą ir atleisti.
Teatras – jaunų žmonių reikalas
Iš antro karto į aktorinį įstojęs A.Sakalauskas tinklalaidėje prisiminė į aktorystę vedusius atsitiktinumus. Apie šią profesiją Arūnas svajojo dar būdamas vaikas.
„Su metais prislopusi aktorinė veikla – tiesiog vaidmenų nėra. Nėra ką vaidinti. Metai tokie. Teatras yra jaunų žmonių reikalas. Yra kita energija, kiti siekiai, kitos problemos. Trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių teatre yra dauguma. O jau mano metų žmonių yra mažuma“, – sako aktorius
Paklaustas, kodėl atidarė savo aktorinio meistriškumo studiją, o ne dėstė teatro akademijoje, pašnekovas buvo tiesus.
„Tai yra labai didelė atsakomybė, nes žmonės ateina galvodami, kad jie baigs akademiją ir bus aktoriais. Na, nebus taip. Arba nebaigs, arba nebūtinai ir baigę bus aktoriais. Arba baigę vaidins teatre ir vis tiek nebus aktoriais. Ir sėdėsi ilgą laiką, po tris keturias valandas kiekvieną dieną ir gausi du šimtus eurų.
Galit kaltinti mane merkantiliškumu, bet aktoriui bėda yra ta, kad jis vis tiek turės vaidinti, turės pragyventi, išlaikyti šeimą. Ir kartais nėra darbo visai. Tai baisi, bet labai stipriai užkrečiama profesija“, – sakė jis.
Vėlyvi potyriai ir svetimumo jausmas
„Kamantinėjimų“ tinklalaidėje Aurimui Kamantauskui pašnekovas prisipažino– gyvenimą patiria vėliau, lyg įšokęs į paskutinį traukinį.
„Nors atrodau bendraujantis, bet niekada niekur neįlendu šimtu procentų. Visą laiką jaučiuosi kaip kažkokiame kine, lyg būčiau svetimas. Man viskas gyvenime prasideda vėliau, ne tik tėvystė“, – gyvenimo etapus tinkalaidėje apibendrino A. Sakalauskas.
Visą pokalbį galite žiūrėti čia: