Lietuvos kino teatrus vasario 20 dieną pasieks jaukiais Kauno interjerais ir vasaros ežerais alsuojantis romantinis kino filmas „Kai nesitiki“, kuriame į romantinių jausmų sūkurį patenka aktorių Ingos Jankauskaitės ir V. Krulikovskio personažai.
„Tai filmas apie nesusikalbėjimus, drąsą ir viltį. Apie tai, kad net tada, kai atrodo, jog neramu, nėra gerų naujienų, už lango šalta, meilė vis tiek egzistuoja. Yra tarp mūsų“, – taip filmą apibūdina ilgametražiniame kine debiutuojantis režisierius V. Adomaitis.
Netikėtai susitikę du vieniši, suaugusius vaikus turintys žmonės išdrįsta atsiduoti jausmams, seniai pamiršta meilė juodu vedžioja klaidžiais ir juokingais, bet daugeliui tokiais pažįstamais keliais.
Prieš filmo premjerą ir Valentino dieną su aktoriumi V. Krulikovskiu apie romantiką, meilę ir drąsą būti savimi kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
– Valentinai, ar šventi Valentino dieną?
– Valentino dienos nešvenčiu, ramiai ir paprastai žiūriu į įsimylėjėlių šventę. Meilę reikia saugoti ir puoselėti kiekvieną dieną, o ne tik Vasario 14 ar Kovo 8-ąją.
– Filme „Kai nesitiki“ tavo personažas – vienišas žvejys. Kokia istorija jam nutiko, kad liko vienas su dukra? Ar priešistorė padeda įsigyventi, tapti personažu? Net jei jos nėra scenarijuje?
– Norėčiau sau pasilikti jo istoriją, juk, pažiūrėję filmą, žiūrovai kiekvienas pats sugalvos versiją. Scenarijuje priešistorė papasakota nebuvo, tačiau man svarbu susikurti personažo biografiją, atrasti tašką, padedantį suprasti, kaip jis atsidūrė situacijoje, nuo kurios prasideda filmas. Privalau sau atsakyti į svarbiausius klausimus – kodėl jis vienišas, kodėl jam sudėtinga kurti santykius? Tik turėdamas atsakymus, žinodamas jo istoriją, galėsiu veikti teatro scenoje, kino aikštelėje ir lengviau atrasiu personažo tiesą. O žiūrovas… Arba ja patikės, arba – ne.
Ar kada pačiam yra tekę pajusti vienišumą?
– Esu antrą kartą vedęs, tikrai laimingas, jaučiuosi gyvenantis, turiu mylimą žmoną, Ana man – tikra atrama, mano antroji pusė. Kartu einame per gyvenimą ir tai – didžiulis džiaugsmas. Tačiau ne visada taip jaučiausi: griuvo pirmoji santuoka, likau vienas. Kai taip nutinka, susitikimas su savimi – neišvengiamas. Tada randasi daugybė neišspręstų klausimų, kuriuos sau užduodi – kas aš? Kodėl aš? Dėl ko verta būti? Kam čia viskas?
Save pažinti gali tik per kitą žmogų, tik artima siela padeda save pamatyti, suprasti. Kai tai nutinka, gauni atsakymus į savo klausimus.
Žydų filosofas Yuvalis Noah Hararis teigia, kad žmogus yra socialinis gyvūnas, jo genuose užkoduota būti dviese. Ir ne tik todėl, kad vienam sunkiau išgyventi, bet ir dėl to, kad žmogus turi jausti kitą kūną prie savo kūno, būti kartu, kad galėtų pažinti save. Tik tada gyvenimas bus pilnavertis.
Filmo pradžioje atrodo, kad tavo herojus meile nebetiki. Ar kartą nusvilusiam iš tiesų sunku ja patikėti?
– Gyvenimas eina į priekį, atsiranda dalykų, kurie atrodo daug svarbesni – dukra, namai, darbas, rutina… Kokia meilė? Juk ne paauglys! Meilė – toks neaiškus dalykas, ypač jei istorija nebuvo ideali, teko nusvilti, liko sielos randai, skaudžios patirtys. Natūralu, kad žmogus bijo antrą ar trečią kartą padaryti tas pačias klaidas, juk ir vėl bus skaudu, nemalonu, nefaina. O dar įsijungia savisaugos instinktai kaip „Tour de France“ lenktynėse. Mačiau dokumentinį pasakojimą apie dviratininką, kuris posūkyje nugriuvo nuo dviračio. Išvežė į ligoninę, susiuvo, ir jis nusprendė distanciją įveikti iš naujo. Privažiavęs tą vietą, kur ištiko trauma, nevalingai pradėjo važiuoti lėčiau.
Mūsų psichologiniai barjerai – labai stiprūs, o savisaugos mechanizmai dažnai neleidžia drąsiai nerti į dalykus, kurių dar nesi patyręs.
Kaip tau atrodo, kas santykiuose labiausiai baugina, kai veriasi naujas ryšys? Būdamas antrą kartą susituokęs, turėtum tai žinoti?
– Kai tavo gyvenime atsiranda naujas žmogus, privalai keistis, dalintis su juo savo erdve, laiku, energija, mintimis ir išgyvenimais, priimti jį, atlaisvinti viduje jam vietos. Tai neišvengiami pokyčiai, o jie žmones gąsdina. Ypač jei nebesi paauglys.
Ar atrandi panašumų tarp savęs ir personažo iš filmo?
– Kai kas yra, be abejo. Esame labai skirtingi, daug visko turime savo viduje – jausmų, emocijų. Kurdamas personažą, mėginu juos įjungti, prisiminti įvykius, nutikimus, kai išgyvenau ką nors panašaus. Šiek tiek paryškinu, sustiprinu tą jausmą.
Nesu labai drąsus žmogus, žengti pirmąjį žingsnį santykiuose man, kaip ir filmo personažui Sigitui, nėra langva. Bet tuo pačiu jis negalvodamas neria į vandenį, kai reikia gelbėti žmogų. Aš turbūt pasielgčiau lygiai taip pat. Žinau, jei nepadėsiu, jei praeisiu pro tą, kuriam reikia pagalbos, save užgraušiu.
Kartais darau tai, ko iš savęs nesitikiu. Kai nesitiki, eini ir darai.
Egzistuoja stereotipas: vyrai mažai kalba apie jausmus. Bet gal šiandien yra kitaip? Gal kalbėti apie tai, ką jauti, apie meilės ilgesį yra vyriška?
– Stereotipų, kas vyriška, o kas ne, – pilna. Neabejoju, kad tai – sovietmečio liekanos, mes niekaip negalime atsikratyti visuomenės primestų normų, ką daro vyrai ir ką – moterys. Tai nėra teisinga. Man atrodo, kad kiekvienas tiesiog turime atrasti tai, kas mūsų. Nuostabu, jei patinka nerti vašeliu ar megzti kojines. Moterys žvejoja? Į sveikatą!
Ar pats žvejoji? Moterims visada atrodo, kad žvejyba vyrams yra būdas pabėgti iš namų. Tikrai taip?
– Nemanau, kad visos moterys taip mano, bet, pripažinsiu, šiek tiek tiesos yra. Man patinka žvejyba, bet randu ir kitų būdų save susirinkti. Juk vyrai į žvejybą išeina, kad pabūtų vieni, atrastų laiko sau, save sukalibruotų ir grįžtų į šeimą būti su mylimu žmogumi. Manoji žvejyba – bėgiojimas, dviračiai, meditacija. Visa tai padeda atsigauti, susitvarkyti su emocijomis.
Filme santykiai tarp tėvų ir vaikų atrodo gana šiuolaikiški. O kaip augai tu?
– Šiuolaikiški, pritariu, tokia ir siekiamybė – paskatinti, kad šeimos kalbėtų, bendrautų. Esu sovietukas, o sovietmečiu nebuvo priimta kalbėti apie jausmus, ypač berniukams. Netgi apie vyro ir žmonos santykius nebuvo kalbama – nei apie meilę, nei apie seksą. Kovo 8-ąją moterims pagarba, o visomis kitomis dienomis ant jų pečių – vaikai ir virtuvė. Vyrai turi savo reikalų. Laimė, viskas keičiasi. Filme mano personažo Sigio ir jo dukros santykis daug geresnis.
Augini sūnų, ar tėvo ir sūnaus santykis – kitoks nei tėvo ir dukters?
– Turiu du vaikus: sūnus Ilajus antrokas, dukra Maja septyniolikos, jau suaugęs žmogus. Nėra lengva tai priimti, man ji – vis dar vaikas. Matau, kad yra dalykų, kur ji daugiau supranta nei aš. Ir smagu, ir keista, ir jautru. Mano personažui filme sunku patikėti, kad dukra nori jam gero, bet jis pasiduoda, mėgina elgtis, kaip jam sako, ir reikalai pradeda vykti.
Ar šis filmas ką nors sako žmonėms, kurie mano, kad jų traukinys jau nuvažiavo?
– Mano giliu įsitikinimu, tie, kurie taip mano, labai klysta. Kiekvieno iš mūsų traukinys nuvažiuos tik kartu su mumis.
Romantinė komedija „Kai nesitiki“ visuose Lietuvos kino teatruose – nuo vasario 20 dienos.
Filme vaidina I. Jankauskaitė, V. Krulikovskis, Sofija Gedgaudaitė, Deividas Breivė, Leonardas Pobedonoscevas, Ineta Stasiulytė, Vaidas Baumila, Sakalas Uždavinys, Andrius Bialobžeskis, Romuald Lavrynovič, Mantas Bendžius, Anupras Jucius, Šarūnas Zenkevičius. Operatorius – Jaunius Sarapinas, garsistai – Giedrius Aleknavičius ir Iveta Macevičiūtė, filmo dailininkas – Daumantas Levickas, kostiumų dailininkė – Akvilė Klimavičiūtė, montažo režisierius – Dalius Kalinauskas, spalvų dailininkas – Jonas Sunklodas, muzikos koordinatorius – Vaiper Vitalijus Puzyriov. Prodiuseriai – „Baltas filmas“.
Filmo anonsas: