Ji savo įraše socialiniuose tinkliose pabrėžė, kad nelaimė gali ištikti bet kur – nepriklausomai nuo to, ar žmogus atostogauja septynių žvaigždučių viešbutyje, ar kukliame namelyje prie jūros – ir paragino tautiečius neprarasti elementaraus žmogiško solidarumo.
Mintimis žinoma moteris sutiko pasidalyti ir su Lrytas.
„Natūrali atranka?
Dž. Siaurusaitis – apie laukinius TV laikus, vaidmenų šleifą ir kivirčus su žmona
„Jei jie skrenda į septynių žvaigždučių viešbučius, tegul patys ir gelbėjasi. Prieš tai kėlė prabangias nuotraukas su maudymukais, o dabar – gelbėkit, gelbėkit!“
„Tegul ir lieka tame Dubajuje ar emyratuose, ką norėjo, tą ir gavo.“
Susiję straipsniai
Juk planuojantys keliones apie karo veiksmus net nenujautė! Negana valdžios nusišvilpimo į ekstremalią situaciją, pramušė ir komentatorių dugnas. Ar ekstremalioje situacijoje skirstysime savo tautiečius pagal nusipirktų atostogų kainą?
Įstrigti galima ir Šventojoje, mediniame namelyje, einant į lauko tualetą ir įlūžtant su visomis grindimis (man taip nutiko vaikystėje Juodkrantėje). Potvynio zonoje.
Ligos patale, nors ką tik kėlei nuotraukas, kaip rūkei cigarą ir gėrei margaritas ant vandenyno kranto.
Miške, kai išėjai grybauti, tik pamiršai, kad sergi Alzhaimeriu.
Ant ledo lyties, kai žvejodamas gyvenimo žuvį nepastebėjai, kaip ledo gabalas nuskilo ir nuplaukė...
Įstrigti įmanoma daug kur ir žinojimas, kad net jei valstybė apsidirbs iki kaklo, bus žmonės, kurie palaikys, užjaus, skambins visais varpais ir jei gali – padės, tas jausmas tampa šiokia tokia sudedama laimės dalimi, dėl kurios atsibudę šypsomės.
Mes esam žmonės, iš kurių burnų nekrinta rupūžės (nors jos visai mielos ir naudingos gamtai.)
Tokie komentarai apie septyniose žvaigždutėse įstrigusius kalba tik viena – rašančių neregėtą pavydą keliaujantiems.
Pavydas yra normali būsena, ją visi esame patyrę, bet kartais pavydas tampa akmeniu po kaklu, neleidžiančiu patiems pajudėti iš savo išsikastos duobės. Tie brangiai įstrigę yra tik lašas jūroje, greičiausiai jie išsikapstys patys, galite nesirūpinti, dalis jau parskrido per aplinkui, už savo pinigus ir brangiai, jų istorijos tik plačiau parodo bėdą – gelbėti niekas neskuba.
Turbūt niekas dabar nenorėtumėme atsidurti ten, kur vyksta bilietų gaudymo varžybos.
Ir ta bloga emocija, kad kažkas iš mūsų, nuostabios atjausti linkusios tautos, atrenka, ką gelbėti ir ko ne, kam įgelti skaudžiausiai, yra visai ne laiku. Ir prašau, praneškit man, kada atskrenda tas stebuklingas valdžios siųstas lėktuvas evakuacijai, – manęs klausinėja likę karo veiksmų zonoje“, – rašė J. Baltrukonytė. Socialiniuose tinkluose po J. Baltrukonytės įrašu pasipylė ir įvairios nuomonės. Vieni komentatoriai kėlė klausimą, ar apskritai buvo tinkamas metas keliauti į regioną, kuriame tvyro įtampa.
„Man be jokio pavydo ir be jokių piktų minčių vis tiek kilo klausimas – ar tikrai dabar buvo tinkamas laikas skristi į, pavyzdžiui, Katarą?“ – svarstė muzikos prodiuseris Deivydas Zvonkus.
Kiti atkreipė dėmesį, kad ekstremaliose situacijose gelbėjimo procesai paprastai užtrunka ir ne visada gali vykti taip greitai, kaip tikisi patys keliautojai.
„Tai ekstremali situacija ir ne visada įmanoma skubiai visus išgabenti. Gelbėjimo operacijos reikalauja laiko, leidimų ir suderinimų“, – komentaruose rašė viena socialinių tinklų vartotoja.
Dar kiti priminė, kad įtampa Artimuosiuose Rytuose buvo juntama jau kurį laiką, todėl keliautojai galėjo įvertinti galimas rizikas.
„Kurį laiką buvo aišku, kad regione tvyro įtampa, todėl vykstant į tokias vietas verta įsivertinti galimas rizikas“, – komentavo kita diskusijos dalyvė.
Vis dėlto atsirado ir tokių, kurie stojo ginti įstrigusių tautiečių ir ragino neprarasti empatijos.
„Taip ir jautėmės skaitydami komentarus – kalti, nes atostogavome, kalti, nes galėjome sau tai leisti. Galiausiai grįžome patys, tačiau skaudu matyti tokį žmonių požiūrį“, – rašė viena Dubajuje tuo metu buvusi lietuvė.