Apie tai A. Vilutis prakalbo savo „Facebook“ paskyroje. Ten jis paviešino jautrų įrašą, kuriame išdėstė jautrius išgyvenimus.
„Prieš keletą metų su savo vaikinu gana rimtai mąstėmė, tai kur gi norime pradėti statyti rimtus pamatus savo bendram gyvenimui. Galėjau likti Portugalijoje ir tęsti ten jau trejus metus trunkančią kelionę, virtusią nauja pradžia, tačiau tai nebuvo vienintelis pasirinkimas.
Pabaigęs ten magistrą ir sukdamas galvą, kur galėčiau studijuoti doktorantūrą, turėjau sąraše ir Šveicariją, Australiją, dar keletą kitų vietų.
Dainius Novickas – apie olimpinius medalius, tėvystę ir tragišką mamos mirtį
Bet vienas pokalbių pasisuko labai netikėtai:
– Aivarai, o gal į Lietuvą? – sako maniškis.
Susiję straipsniai
– Ta prasme? Nenoriu, kad taip sakytum tik dėl manęs.
Man būtų buvę peprasta sakyti ėė, varom gal į Lietuvą, bet nenorėjau tiesiog rėžti „varom ten, kur patogu man“. Norėjau, kad jei kada ateis toks sprendimas, jis ateitų tik iš jo pačio minčių ir pamąstymų.
– Ne tik dėl tavęs. Taigi jau buvau ten, man patiko. Man atrodo, kad būtų logiškas sprendimas.
O Francisco beprotiškai logiškas. Jei dar pabrėžia, kad logiškas, tai čia viskas matematiškai pasverta, paskaičiuota, ir jis neabejoja. Jis jau buvo kelis kartus aplankęs Lietuvą ir stebėjosi, kad šaltį, kurio taip bijo pietiečiai, po vieno apsipirkimo nugalėjo keli naujos aprangos sluoksniai, o vasara gali būti tokia pati karšta kaip Portugalijoj. Na gal tik savaitei, o ne trims mėnesiams. Bet gali.
– Man ten patinka. Varom.
Tada puolė į darbo paieškas ir praėjus kelioms savaitėms jau sėdėjo darbo pokalbiuose. Dar kelioms savaitėms – mes jau prigavom save beieškančius buto nuomai, o dar kelios savaitės, ir... mes jau Antakalny.
Nuo to laiko praėjo daugiau nei metai. Dar būdamas Portugalijoje jaučiausi, kad gyvendamas toli nuo namų kažko netenku. Jaučiausi, kad Lietuva eina pirmyn ir auga, o aš praleidžiu tai. Lyg turėčiau mažą vaiką ir nepastebėčiau jo pirmų žingsnių ar praleisčiau jo pirmą rugsėjo pirmą. Mačiau, kaip auga Vilnius, bet viską stebėjau tik iš šono. O per šiuos metus viskas sugrįžo. Žinau, kad aš ten, kur turėčiau būti.
Taip, taip, mano šalis man dar neleidžia pilnavertiškai mylėti savo draugo. Neleidžia ir paskolos taip paprastai kartu pasiimti tam bendram gyvenimui. Absurdiška, bet neleidžia kvaili dabartiniai įstatymai jaustis pilnaverčiu. Na ir ką tu man. Keista į tai papulti po trejų metų šalyje, kur santuokos kasdien tiek tarp tos pačios lyties porų, tiek tarp vyro ir moters jau daug metu nekėlė niekam nuostabos. Portugalijoje tai seniai priimta, ir niekieno gyvenimas nuo to nepablogėjo.
Bet yra kai kas, kas leidžia man būti savimi. Leidžia ir Francisco. Tai mano šeima, draugai, draugų šeimos, artimieji, mus suprantantys ir palaikantys žmonės, mums leidžia savimi būti net ir gatvėje iš tiktokų ir instagramų mane ar jį atpažįstantys ir prieinantys padėkoti žmonės.
Mums kartu mylėti Lietuvą leidžia lietuviai. Net jei ir ne visi, tai mes optimistai. Mes abu beprotiškai mylim Lietuvą, jos ežerus ir miškus, mylim surūgusius veidus ryte autobuse, mylim tiesmukiškus „ne,“ nes nereikia permąstyti, mylim.
Ir kaip man gera, kad toks kraštas, tokia Lietuva, laisva, yra. Kartais ta laisvė dar jauna ir tokia paaugliška atrodo, kad ji žengia ir kelis žingsnius į priekį, ir dar kelis atgal, ir keliems metams pristoja, o paskui bėga, pasiveja, ir kitus aplenkia.
Kad ir kaip bebūtų, gera būti čia, ir gera būti čia kartu. Mano Francisco jau daugiau nei metus mokosi lietuvių kalbos. Jo myliausia frazė: „Toks gyvenimas.“
Ir tikrai, toks tas gyvenimas. Kartais norisi daugiau, kartais norisi viską paspartinti, kartais norisi gauti tai, ko šią akimirką pasiekti neįmanoma. Kartais reikia susikaupti ir dar kelis metus palaukti.
Tokia ir ta Lietuva. Tokia, kokią mes ją kuriame ir auginame kasdien, kiekvienas. Tokia ta Lietuva, kokie yra ir jos visi visi visi žmones. Ne tik valdžia“, – rašė A. Vilutis.