Praėjus mėnesiui po sūnaus gimimo G. Žvagulė socialiniuose tinkluose pasidalijo, kaip atrodė šis laikotarpis ir rašė: „Pirmas mėnuo esant mama. Kokios mintys?“.
Mintimis jis sutiko pasidalinti ir su naujienų portalo Lrytas skaitytojais.
„Visų pirma – gimdymas. Viena didžiausių baimių, kuri lydėjo kiekvieną nėštumo dieną. Gali ruoštis kiek nori, vis vien nežinai kaip gausis, gali tik žinoti ko tikėtis. O kadangi gimdymo patirčių išklausiau nemažai, savo patirties tikėjausi panašios.
Mokytoja Veronika – apie atlyginimą, kolegų intrigas ir nuosavą mokyklą
Trumpai – laukiau labai ilgo ir be proto sudėtingo gimdymo, kito varianto net neįsivaizdavau, todėl supratau, kad geriausia ką galiu padaryti, tai bent pabandyti nusiteikti, susikaupti ir pasistengti susitvarkyti kaip galiu geriausiai. Taip ir padariau.
Nusiteikimas, kvėpavimas ir personalo klausymas – trys pagrindiniai dalykai, kurie mano gimdymo patirtį pavertė ne tokia baisia, kokios tikėjausi.
Susiję straipsniai
Gimdžiau Vilniaus gimdymo namuose ir labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu. Tik ką daryčiau kitaip, tai nuvažiuočiau ten anksčiau, nes sąrėmiams prasidėjus nusprendžiau išbūti kaip įmanoma ilgiau namuose, todėl baisiausia gimdymo dalis buvo kelionė su labai dažnais sąrėmiais, o atvažiavus net akyse prašvito.
Svarbiausia suprasti, kad visų gimdymo patirtys yra skirtingos ir jei kažkieno patirtis buvo labai bloga, nereiškia, kad taip bus ir tau. Bijoti natūralu ir normalu, bet manau svarbiausia yra neleisti, kad ta baimė būtų pagrįsta baisiomis gimdymo istorijomis, nes savo istoriją kuriame pačios.
Pirmos dienos po gimdymo. Dienos, kupinos baimės ir nežinomybės, bet tuo pačiu pripildytos begaline meile. Meile ne tik ką tik į pasaulį atėjusiam vaikui, bet ir meile vaiko tėčiui, į kurį pažiūri visai kitomis akimis. Pirmas dienas, kol bandai susirinkti save atgal, nes emociškai nėra lengva, nežinočiau kaip tai padaryti be jo.
Pirmą savaitę nepakeičiau nei vieno pamperso, mano pagrindiniai rūpesčiai buvo suteikti šilumą ir pamaitinti, o apie kitus dalykus galėjau net negalvoti. Tad, vyrai, žinutė jums – jūs esate būtent tie, kurie pogimdyvinio laikotarpio patirtį galite paversti kur kas geresne ir padėti greičiau atsistatyti. Jūsų buvimas šalia yra be galo svarbus.
Gimdymo namuose praleidome 3 dienas. Baimės labai daug, bet žinai, kad šalia yra personalas, kuris visada pasiruošęs padėti ir tai labai ramino. Nors pasiilgsti namų, bet ir baisu į juos sugrįžti, nes supranti, kad ta lengva pagalba nebebus šalia. Liksime trise ir tvarkysimės trise, nebus to gydytojo, kuris ateis pažiūrėti kaip sekasi, nebus tos slaugytojos, kuri atsakys, net, atrodo, į patį kvailiausią klausimą, ar akušerės, kuri paaiškins ir parodys.
Ir štai, likome trise, be instrukcijos, tik du jauni tėvai ir vienas mažas, visiškai nuo jų priklausomas žmogeliukas. Bet pasiruošę visko išmokti ir viską padaryti, kad užaugintų nuostabų žmogų. Visa ši kelionė nėra lengva, daug nežinomybės, daug emocijų, kurios tikrai ne visada būna teigiamos, kad ir kiek meilės ir naujų, neatrastų jausmų jauti, bet tikiu, kad kuo toliau, tuo bus tik geriau, nors ir tikriausiai ne lengviau.
Gimdymo namus palikau visiškai kitas žmogus ir kol pažindinu Herkų su pasauliu, pažindinuosi ir pati su savimi“, – plačiai savo patirtimi pasidalijo G. Žvagulė.