Socialiniuose tinkluose ji prakalbo, kad žinomi psichologijos ir psichoterapijos srityje dirbantys asmenys menkina jos požiūrį į sveiką gyvenseną ir mediciną.
Išsamiu įrašu, kuriame plačiau išdėstė savo mintis, Jolanta sutiko pasidalinti su naujienų portalo Lrytas skaitytojais.
„Kyla retorinis klausimas. Nors vidinis balsas sako, kad atsakymo iš šių specialistų negausiu. Kodėl kartais tie, kurie dirba psichologijos ar psichoterapijos srityje, rašo straipsnius žurnalams, dalyvauja tinklalaidėse ir stipriai domisi mokslu, taip emociškai reaguoja į tai, kuo dalinuosi gamtos medicinos atžvilgiu? Akivaizdu, kad tai jiems kelia įtampą.
Krepšininkė K. Nacickaitė – apie skandalą su R. Javtoku ir per dvi šalis padalintą šeimą
Visos mano patirtys šia tema yra išgyventos, patirtos, išjaustos iki sielos gelmių. Nuostabiai gražios, kartais – tobulai skausmingos. Tai buvo mano sielos veidrodis, parodęs kelią į save, bet juo nueiti turėjau pati.
Savąją stiprybę susikūriau viduje dar vaikystėje. Intuityviai bėgau ne į apsauginį vaidmenį, o į tylą. Miškas, gamta tapo mano nervų sistemos nusiraminimo vieta, savireguliacijos erdve. Matyt todėl manęs nebeveikia išorinis pasaulis – netelpu į primetamą sisteminį rėmą. Nes esu tai, ką tyliai ir sąmoningai susikūriau savyje.
Susiję straipsniai
Mano vidinė erdvė pilna galimybių. Nebesitapatinu su išdirbtomis traumomis, svetimomis programomis ar išgyvenimo bei prisitaikymo vaidmenimis.
Visada maniau, kad asmenys, dirbantys psichologijos ar psichiatrijos srityje, turi būti nešališki ir nesiremti asmeniškumais. Tačiau tokių „kompetentingų“ specialistų komentaruose dažnai matau tikslą sumenkinti ar paniekinti tai, kuo dalinuosi – kartais per savęs išaukštinimą, pašaipą ar provokaciją.
Ar tokie specialistai gali padėti kitiems? Gali, bet ribotai. Nes tikras, gilus terapinis darbas vyksta per buvimą šalia be asmeninių projekcijų.
Ar jaučiate skirtumą tarp žmogaus, kuris nori suprasti tave per savo sistemą, ir žmogaus, kuris gali būti su tavimi tavo patirtyje?“, – feisbuke klausė ji.