Vis dėlto pati Jurgita šiandien labiausiai nori kalbėti ne apie pokyčius, o apie žmones, lydėjusius visą jos profesinį kelią. Atsigręždama į daugiau nei du dešimtmečius maitinimo versle, ji prisimena kelią nuo paprastos padavėjos iki vadovės, didžiausius profesinius iššūkius ir pamoką, kurią, kaip sako pati, išmoko svarbiausią – be komandos vadovas yra niekas.
Prieš daugiau nei dvidešimt metų į Palangą iš Kupiškio atvykusi moteris nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną vadovaus kolektyvui ir organizuos vienus didžiausių renginių Vakarų Lietuvoje. Tąkart viskas prasidėjo nuo paprasto padavėjos darbo.
Susiję straipsniai
„Aš būdama trisdešimties metų atvažiavau į Palangą ir pradėjau nuo eilinės padavėjos darbo. Viešbutyje „Vanagupė“ dirbau pusryčių padavėja, vėliau tapau barmene, administratore, o galiausiai – vadove. Labai šiltai mane priėmė. Esu aukštaitė iš Kupiškio ir manau, kad žmonės tiesiog pamatė, jog darbo tikrai nebijau“, – pasakojo J. Tučiutė.
Nors jos profesiniame kelyje netrūksta įspūdingų pasiekimų, pati Jurgita sako didžiausią pasididžiavimą jaučianti ne dėl pareigų ar prestižinių renginių. Didžiausias jos turtas – žmonės.
Paklausta, kuo labiausiai didžiuojasi per ilgus darbo metus, ji nė akimirkos nedvejoja – tai komanda, su kuria kartu dirbo daugiau nei dešimtmetį.
„Kai atėjau dirbti, restoranas dar vadinosi „Biskvitas“, vėliau tapo „Perfė“. Per tą laiką pasikeitė savininkai, bet komanda visą laiką ėjo koja kojon su manimi. Tad vieną dalyką žinau tikrai – be žmonių, kurie dirba kartu su manimi, aš esu niekas. Gali norėti būti vadove, bet jeigu neturėsi kam vadovauti, nieko nebus“, – atviravo pašnekovė.
Ilgainiui darbo santykiai virto kur kas artimesniu ryšiu.
„Mes tapome kaip šeima. Darbe praleidžiame daugiau laiko negu namuose. Kartu švenčiame gimtadienius, vardadienius, palaikome vieni kitus. Tas ryšys jau seniai peržengė darbo ribas“, – šypsojosi ji.
Vis dėlto šilti santykiai niekada nereiškė nuolaidžiavimo. Jurgita neslepia, kad kaip vadovė visada buvo reikli.
„Esu griežta ir labai pedantiška ir to reikalauju iš darbuot
Dar prieš ateidama vadovauti restoranui „Perfė“, dešimtmetį Jurgita dirbo viešbutyje „Vanagupė“. Būtent ten, kaip sako pati, susiformavo jos požiūris į svetingumą, aptarnavimo kultūrą ir etiketo svarbą.
Per daugiau nei dvidešimt metų jai teko organizuoti maitinimą ir aptarnauti daugybę išskirtinių renginių – nuo tarptautinių konferencijų iki NATO delegacijų, Krašto apsaugos ministerijos renginių, Lietuvos ir Latvijos prezidentus aptarnavome ir kitų aukščiausio lygio priėmimų.
„Didžiausias mano gyvenimo iššūkis buvo Pasaulio lietuvių žaidynės. Aptarnavome apie 1200 žmonių po atviru dangumi. Norėjome parodyti Lietuvą per mūsų virtuvę – gaminome cepelinus, kastinį, keptą duoną, kitus lietuviškus patiekalus. Daug žmonių buvo gimę svetur, todėl jiems tai buvo pirmoji pažintis su tikru lietuvišku maistu. Viską planavome iki smulkmenų – su racijomis, telefonais, kiekvienas žingsnis buvo suderintas. Tai buvo milžiniškas darbas“, – prisiminė ji.
Anot Jurgitos, dirbant su aukšto rango svečiais svarbiausia ne prabanga ar statusas, o profesionalumas.
„Dirbdama „Vanagupėje“ gavau labai stiprius pagrindus – etiketo, aptarnavimo kultūros, bendravimo. Tik vėliau supratau, kokia tai buvo didelė dovana“, – sakė ji.
Šiandien turiu pažinčių, organizuojame renginius žmonėms, apie kuriuos net negalime kalbėti. Man tai yra didžiausias pasitikėjimas ir įvertinimas“, – kalbėjo ji.
Nors profesiniame kelyje netrūko sudėtingų situacijų – sugedusių automobilių pakeliui į renginius, paskutinę akimirką pasikeitusių planų ar kitų netikėtų išbandymų, moteris sako niekada nesvarsčiusi atsisakyti mėgstamos veiklos.
Priešingai – ji iki šiol įsitikinusi, kad žmogus turi dirbti tik ten, kur jaučia prasmę.
„Visada savo žmonėms sakydavau – jeigu bent vieną dieną ateinate į darbą ir suprantate, kad jis jums nebepatinka, reikia išeiti. Aš labai myliu šitą darbą. Man patinka klientai, patinka žmonės, patinka bendravimas. Aš neįsivaizduoju savęs kitoje srityje“, – sakė pašnekovė.
Šiandien Jurgita sako pradedanti naują gyvenimo etapą. Nors netrukus užvers vieną profesinį puslapį, ji neabejoja, kad ir toliau liks ten, kur visada jautėsi geriausiai – tarp žmonių.
„Kartais pagalvoju – gal būtų smagu dirbti nuo pirmadienio iki penktadienio ir savaitgalius turėti laisvus. Bet mano draugės juokiasi, kad aš taip nemokėčiau gyventi. Jos sako, jog jau šeštadienį ieškočiau darbo. Ir, žinot, turbūt jos teisios“, – baigdama pokalbį nusijuokė J. Tučiutė.