Patirtis – skaudi Vilnietė Gerda nuo depresijos kentėjo kone du dešimtmečius, moters patirtis – itin skausminga. „Nuo vaikystės kėliau sau itin aukštus reikalavimus. Po skyrybų teko grįžti atgal pas tėvus su dukra. Tuomet man tebuvo dvidešimt vieni, mokslai – nebaigti. Tapau abejinga aplinkai, man trūko energijos, vargino žema savivertė ir stiprus nesaugumo jausmas. Namiškiai į manąsias būsenas reagavo asmeniškai. Moralizavo standartinėmis klišėmis. Abu tėvai – tremtiniai, žemdirbių kartos vaikai. Manosios patirtys buvo vertinamos kaip „išlepimas“, „tinginystė“, iš mamos girdėdavau: „Raškažius (geras gyvenimas – aut. past.) subinę drasko.“ Iš paskutiniųjų stengiausi judėti aktyviu sociumo ritmu, lygintis su „sėkmingaisiais“, – pasakoja Gerda.
Tačiau, nepaisant moters pastangų, situacija vis prastėjo. „Vis labiau nespėjau ir klupau. Padėtį blogino saviplaka ir savigaila, individualios sprendimų paieškos – juk privalau pati susitvarkyti! Vienu metu vaikščiojau net pas du specialistus... Dabar suprantu – aukštos kartelės stuburą laužo. Ėmiausi biblioterapijos, „efektyvinamos“ taure vyno... Yalomas, Froidas... Bet gyvenimas toliau slydo iš rankų. Aplinkiniai nesuprato ir neturėjo jėgų palaikyti. Likau viena. Nuoširdžiai atjautė tik dukra. Mama palaikė tik dėl anūkės“, – skaudžia patirtimi dalijasi moteris.
Teko išeiti iš darbo, todėl Gerda jautėsi dar blogiau. „Pusę metų gulėjau gemalo poza, jaučiausi bejėgė tiek fiziškai, tiek emociškai. Skaitydama psichikos ligų aprašus, diagnozuodavau sau nuo asmenybės sutrikimo iki šizofrenijos. Užeidavo stiprūs panikos priepuoliai, suicidinės mintys. Gėriau antidepresantus, bet toliau blaškiausi. Pasukau gyvenimo prasmės paieškų keliu. Per Himalajų kalnus – į meno edukacijos ir terapijos veiklas. Prireikė šešiolikos metų. Pasekmės liko – pavadinčiau tai „emociniu neįgalumu“, – kalba Gerda.
Moteris džiaugiasi, kad po daugelio metų jai vis dėlto pavyko išlipti iš depresijos liūno. „Dabar esu laiminga. Pagaliau sutikau savąją pusę. Ieškodami savų kelių, privalome nepamiršti profesionalų pagalbos: tai efektyvu, taupo laiką. Aplinkiniai nėra kompetentingi nuspręsti, ar galime sau leisti sirgti psichikos ligomis. To reikėtų teirautis specialistų, jei tik kyla pirmieji įtarimai, kad kažkas ne taip“, – ragina moteris.
Sutrikimų daugėja
Kaip rodo Gerdos patirtis, kelias nuo pirmųjų depresijos požymių iki pasveikimo gali būti labai ilgas. Medikų teigimu, depresija nepraeina šiaip sau, ją būtina gydyti.
„Depresija – ne prasta nuotaika. Tai – psichikos sutrikimas. Nuotaika gali svyruoti – pagerėti, pablogėti. Pavasarį, kai daugiau saulės, nuotaika įprastai būna geresnė. Rudenį, ilgėjant tamsiam paros metui, ji gali prastėti. Be abejo, ir depresija gali paūmėti tiek pavasarį, tiek rudenį. Tačiau tai jau laikoma psichikos ligos paūmėjimu“, – aiškina Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius, gydytojas psichiatras, medicinos daktaras Valentinas Mačiulis.
Jo teigimu, psichikos sutrikimų pastaruoju metu daugėja visame pasaulyje. Tam įtakos turi ir greitesnis gyvenimo tempas, ir įtampa darbe, ir alkoholizmo sukeliamos problemos. Pasaulio banko ir Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, trys didžiausi psichikos sutrikimai – depresija, dvipolis nuotaikos sutrikimas ir šizofrenija – sudaro 9,5 proc. bendros ligų ir negalios naštos.
Maždaug keturioms dešimtims procentų žmonių, kenčiančių nuo depresijos, pripažįstama negalia. Dalis jų lieka neįgalūs visą gyvenimą. Tačiau dauguma sergančiųjų, pritaikius tinkamą gydymą, pasveiksta ir gali toliau gyventi visavertiškai.
Sunkumai – įvairūs
Pasak dr. V.Mačiulio, depresija gali būti įvairaus lygio – nuo lengvos iki labai sunkios. „Pagrindiniai depresijos požymiai – savęs nuvertinimas, savigrauža, liūdna nuotaika, sumažėjusi energija, pesimistinis ateities vertinimas. Žmogui gali sutrikti miegas, sumažėti apetitas. Nelieka gyvenimo džiaugsmo, kankina sunkios mintys – esu našta aplinkiniams, nevykėlis. Asmuo niekuo nebesidomi, užsidaro namuose, niekur neina. Į galvą jam pradeda lįsti įkyrios mintys apie savižudybę. Jos dažnėja, jei tuo metu pradedamas vartoti alkoholis.“
Gydytojo teigimu, savižudybė itin retai įvykdoma impulsyviai. Dažniausiai ji – pralaimėtos ilgalaikės kovos su savimi pasekmė. Būtent todėl depresiją būtina gydyti. „Vidutinės ar sunkios depresijos gydomos tik ligoninėje. Pavyzdžiui, amerikiečiams medikams, negydžiusiems vidutine ar sunkia depresija sergančio žmogaus, gali būti atimta teisė dirbti psichiatru. Labai svarbu ligos neapleisti, tik tokiu atveju gydymas gali būti sėkmingas“, – kalba gydytojas.
Pasak jo, dažniausia depresijos priežastis – paveldėjimas. Tačiau vadinamoji reakcinė depresija gali pasireikšti ir žmogui patyrus fizinę ar moralinę traumą, netekus artimųjų ir panašiai. Be to, depresijos simptomai gali išsivystyti ir sergant įvairiomis kitomis ligomis, pavyzdžiui, alkoholizmu – jis su depresija susijęs ypač glaudžiai. „Depresijos kankinami žmonės, nebesugebėdami suprasti savo būsenų, neretai įjunksta į alkoholį. Savo ruožtu alkoholizmas gali provokuoti depresiją – ypač tuomet, kai žmogų po ilgalaikio alkoholio vartojimo kankina abstinencijos sindromas“, – aiškina dr. V.Mačiulis.
Kada reikia susirūpinti?
Gydytojo teigimu, svarbu neignoruoti pirmųjų depresijos požymių. „Į psichiatrą būtina kreiptis, jei apninka mintys apie savižudybę. Pabrėžiu – būtent į psichiatrą, ne psichologą ar psichoterapeutą. Ir jau nieku gyvu – ne į ekstrasensą, tarologą, būrėją ar astrologą. Pastarieji psichikos ligomis sergantiems žmonėms pridaro daugiausia žalos. Kartais ji būna neatitaisoma.“
Dr. V.Mačiulio teigimu, laiku pradėjus gydymą, depresija lengviau išgydoma. „Tačiau norėčiau pabrėžti, kad depresijos gydymas nėra trumpalaikis. Tai – tęstinis procesas, kurio rezultatai neišryškėja greitai.“
Depresijai gydyti šiuo metu pasitelkiami įvairūs būdai. Sergančiajam skiriami ne tik vaistai – taikomi ir modernūs, inovatyvūs gydymo būdai. Tai – ir elektroimpulsinės terapijos, ir transkranijinė magnetinė stimuliacija. Su kiekvienu pacientu gydymo įstaigoje dirba specialistų komanda – psichiatras, psichologas, psichoterapuetas, socialinis darbuotojas, slaugytojas, be to, taikomos įvairios užimtumo terapijos rūšys.
Artimųjų pagalba
Kaip rodo Gerdos patirtis, labai svarbų vaidmenį gydant depresiją vaidina artimiausi žmonės. Jų palaikymas kenčiančiam nuo šio sutrikimo ypač svarbus.
„Artimiesiems norėtųsi patarti: jei jūsų šeimos nario elgesys pasikeitė, jei jis staiga nebenori eiti į darbą, mokytis, jei jis pernelyg įsigilinęs į savo jausmus ir potyrius, jei atsiranda naujų pojūčių, skausmų, kurių nemalšina vaistai, – derėtų ieškoti psichiatro pagalbos. Artimųjų parama, jų supratimas, tinkamas elgesys šiuo atveju ypač svarbu“, – sako dr. V.Mačiulis.
Artimieji neturėtų traktuoti depresijos kaip tingėjimo ar nenoro dirbti bei mokytis, juolab kaltinti žmogaus dėl jo neveiklumo. Tačiau, pasak dr. V.Mačiulio, ne visi geba atpažinti depresijos požymius, neretai jie būna ignoruojami. „Informacijos apie psichikos sutrikimus labai trūksta. Itin neigiamą poveikį visuomenės psichikos sveikatos prastėjimui turi televizija. Užuot švietusios, mokiusios ir lavinusios žmones, televizijos juos bukina. Laidose leidžiama kalbėti įvairiems žmones „gydantiems“ šarlatanams, kurie, žiūrint mediko akimis, akivaizdžiai turi psichikos problemų“, – aiškina psichiatras.
Jo teigimu, maždaug aštuonis procentus žmonių galima pavadinti somnabulais. Jie ypač įtaigūs, hipnozei pasiduodantys iš pirmo karto. Šiems žmonėms šarlatanai daro itin neigiamą įtaką. Patikėjus apsišaukėliais, psichikos ligos užleidžiamos, tuomet padėti sergančiajam gerokai sunkiau.
Ne mažesnę žalą psichikos sveikatos prastėjimui turi ir alkoholis. „Mūsų žmonės geria labai daug. Kažkada ne mažiau prasigėrę buvo ir vakariečiai – švedai, vokiečiai ar suomiai. Tačiau Vakarų valstybės dėjo visas pastangas, kad jų tautos būtų kiek įmanoma blaivesnės. Deja, Lietuvoje antialkoholizmo vajus prasideda tik prieš Seimo rinkimus, o po jų dažniausiai baigiasi. Sunku tikėtis, kad šioje srityje kas nors artimiausiu metu keisis iš esmės“, – sako dr. V.Mačiulis.
Pasak jo, psichikos sveikata turi itin svarbią reikšmę visuomenės gyvenimo kokybei, todėl jai stiprinti reikia bendrų tiek politikų, tiek medikų, tiek įvairių sričių specialistų pastangų. „Tikiu, jog anksčiau ar vėliau atsiras sąžiningų politikų, kurie pagaliau pamatys žmogų“, – viliasi dr. V.Mačiulis.
