Lydi įvairios emocijos
Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorė Ona Davidonienė sako, kad sergančiųjų vaikai išgyvena didelę įtampą, baimę, neretai pečius užgula ir kaltės jausmas. Jiems atrodo, kad pasikeitęs tėvų elgesys – jų kaltė, jų blogo elgesio pasekmė. „Atrodo, mama tik ką buvo linksma, ir staiga jai niekas nebeįtinka, ji verkia, pyksta. Vaikus labiausiai gąsdina tai, kad jie neranda priežasčių, kodėl tėvų elgesys pasikeitė“, – sako O. Davidonienė. Matydami pasikeitusią vieno iš tėvų būklę, vaikai gali užsidaryti savyje, nebendrauti su aplinkiniais. Neretai jie išgyvena ir gėdos jausmą – stigma, kuria visuomenė paženklina sergančiuosius psichikos liga, itin didelė. Vaikus skaudina aplinkinių patyčios, panieka jiems ar jų artimajam.
Be to, vaikus gali kankinti baimė, kad ir jie gali susirgti. „Vaikams dera suprantamai paaiškinti, kad psichikos ligas lemia keletas veiksnių. Vaikai turi žinoti, kad jų gyvenimas, patirtis visai kitokie nei tėvų, todėl jie nebūtinai susirgs psichikos liga“, – kalba visuomenės sveikatos mokslų daktarė Jelena Stanislavovienė.
Pasak O. Davidonienės, vaikų reakcija į tėvų ligą labai priklauso nuo jų amžiaus. Vienaip išgyvena ikimokyklinukai, pradinukai, kitaip – paaugliai. „Jei suaugęs turi teisę klausti, teirautis dėl artimojo būklės, tai vaikai tokių galimybių neturi. Jie dažnai būna palikti nežinioje.“
Kenčiantys nuo depresijos, kitų ligų tėvai gali nebendrauti su vaikais. „Susirgę tėtis ar mama gali nustoti domėtis vaikais, susierzinti dėl smulkmenų. Vaikams tokiu atveju būna labai sunku emociškai“, – sako O. Davidonienė. Vaikai savo ruožtu taip pat vengia kalbėtis su sergančiuoju – jie mano, kad jam ir taip sunku. „Tėvai išgyvena dėl to, kad negali tinkamai atlikti savo pareigų. Tokiu būdu praraja tarp tėvų ir vaikų gilėja“, – kalba J. Stanislavovienė.
Vaikams būna sunku suprasti tėvų elgesį, ypač tuomet, kai jis – neprognozuojamas, kai sergantįjį kankina haliucinacijos. Vaikams gali pasirodyti, kad tėvai jų nebemyli. „Tokiu atveju vaikams reikia aiškinti, kad taip nėra. Reikia kalbėti apie būtinybę bendrauti. Vaikai gali padėti tėvams tegu ir nedaug. Pavyzdžiui, kai tėtis ar mama liūdni, galima paruošti kavos. Arba priskynus atnešti gėlių puokštę. Visai nesvarbu, kad tuo momentu tėvai nesureaguos į tokias pastangas. Vaikas turi žinoti – jis padarė viską, kad tėvams būtų geriau“, – kalba J. Stanislavovienė.
Kur ieškoti pagalbos?
Vaikams būna ypač sunku, kai tėvus ištinka pirmasis psichikos ligos epizodas. „Vaikai turi žinoti, jog nieko neprivalo spręsti patys. Būtina ieškoti suaugusiųjų pagalbos, kreiptis į kitą šeimos narį, mokyklos psichologą, socialinį darbuotoją, mokytoją, auklėtoją, būrelio vadovą ar gerai pažįstamą kaimyną. Svarbu, kad tai būtų žmogus, kuriuo vaikas pasitiki“, – aiškina J. Stanislavovienė.
Jei arti nėra suaugusių žmonių, vaikas gali skambinti į vaikų ar jaunimo pagalbos liniją; šių tarnybų specialistai išklausys vaiko problemas, patars, spręs, kaip jam padėti. Galima parašyti specialistams elektroninių paštu (konsultacija@rvpl.lt). Tokias konsultacijas teikia ir Respublikine Vilniaus psichiatrijos ligoninė.
Tam tikrais atvejais, kai situacija itin sudėtinga, vaikas gali skambinti į greitąją pagalbą. „Mokome specialistus, kad neignoruotų vaikų skambučių. Kai vieną iš tėvų ištinka krizė, labai svarbu, kad vaikas sulauktų pagalbos laiku“, – sako J. Stanislavovienė.
Jos teigimu, vaikus būtina mokyti, kaip atpažinti pirmuosius psichikos ligos, kuria serga vienas iš tėvų, simptomus, žinoti artėjančio ligos paūmėjimo požymius.
Vaikai turėtų žinoti ir pagrindinius psichikos ligų gydymo būdus, ir tai, kad didžioji dalis tokių ligų išgydoma. Nesvarbu, kad tai – ilgas procesas.
Sergančių tėvų priežiūra – didelė našta vaikams
Sergančių psichikos ligomis tėvų vaikai dažnai priversti per anksti suaugti, jie jaučia pernelyg didelę atsakomybę ne tik už sergantį tėtį ar mamą, bet ir kitus šeimos narius. „Specialistai nieku gyvu neturėtų skatinti vaikų prisiimti visų namų buities rūpesčių. Tai – socialinių darbuotojų pareiga. Nedera vaikų versti kontroliuoti, ar sergantis tėtis ar mama laiku geria vaistus. Gležniems vaikų pečiams sergančių tėvų priežiūra gali būti pernelyg didelė našta“, – kalba J. Stanislavovienė.
Pasak jos, kai kuriais atvejais vaikai, baimindamiesi, kad tėvas ar mama nusižudys, keliasi prie jų naktį, nuolat stengiasi stebėti. Nuolatinė įtampa gali neigiamai paveikti vaikų sveikatą.
Jei sergantis tėtis ar mama kenčia nuo haliucinacijų, tėvų elgesys neadekvatus, vaikas gali nežinoti, kaip jam elgtis būnant kartu viešumoje. „Vaikas nesupranta, ar jam eiti šiek tiek priekyje, ar atsilikus nuo artimojo. Jam atrodo, kad tokiu atveju galbūt išduos tėtį ar mamą. Tačiau vaikas turi teisę pasirinkti, kaip jam patogiau, ir nesijausti atsakingas už artimojo elgesį“, – kalba medikė.
Jos teigimu, bet kuriuo atveju vaikai turėtų stengtis su tėvais bendrauti, kalbėtis; sergančiajam ypač svarbus artimųjų palaikymas, meilė. Vaikai neturėtų bijoti kreiptis ir į specialistus: psichologus, socialinius darbuotojus, papasakoti, kaip jaučiasi, konsultuotis, prašyti pagalbos.
Agresyvūs – retai
Nors visuomenėje sklando mitai, kad sergantieji psichikos ligomis yra agresyvūs, linkę nusikalsti, tačiau jie paprastai nėra pavojingesni nei likusioji visuomenės dalis.
Vis dėlto vaikas turėtų žinoti, kaip jam elgtis tuomet, kai vieną iš tėvų ištinka psichozė. „Tokiu atveju derėtų nuo tėvų laikytis atokiau, pašalinti aštrius daiktus, kuriais jie gali susižeisti ar sužeisti kitus. Pagalbos geriau kviestis išėjus iš namų. Vaikai turi žinoti ir į ką kreiptis tėvams smurtaujant“, – aiškina J. Stanislavovienė.
Kai kyla realus pavojus aplinkiniams ar pačiam sergančiajam, jis gali būti guldomas į ligoninę priverstinai. Vaikui tokiu atveju reikia surinkti greitosios pagalbos telefono numerį, ir jos specialistai savo ruožtu kreipsis į policiją bei spręs, kaip elgtis toliau.
Pasak O. Davidonienės, tėvai, net ištikti psichozės, dažniau sužeidžia savo vaikus ne iš pykčio, o bandydami juos išgelbėti nuo jiems vieniems suvokiamos grėsmės. Kur kas dažniau sergantieji psichikos ligomis būna ypač mylintys tėvai, kurie užaugina puikius vaikus.
Suomijos patirtis
Pasak J. Stanislavovienės, ypač daug dėmesio sergančiųjų artimiesiems skiriama Skandinavijos šalyse. Šių šalių specialistai pastebėjo, kad, nors kartais tėvų susirgimai skatina vaiką atsisakyti savo asmeninės veiklos, pomėgių ar net mokyklos, išgyventi emocinę įtampą ir baimę, visgi daug vaikų sėkmingai susidoroja su neigiama tėvų psichikos ligos įtaka. Adaptacija įvyksta lengviau, jei vaikai geriau supranta ligą, gali atvirai kalbėtis apie savo išgyvenimus, jaučia didesnį socialinį palaikymą.
„Suomijoje leidžiamos knygelės ne tik vaikams, bet ir tėvams, kurie turi psichikos sutrikimų. Paprastai jie taip pat labai išgyvena dėl savo ligos, nežino, kas bus su jų vaikais. Bijo, kad sutrikus psichikai pasielgs su jais blogai, dėl to jaučia nerimą. Taigi tėvus taip pat būtina šviesti.“
Sergantysis turėtų žinoti, kad sveikatai pablogėjus jo vaiku bus pasirūpinta. Tėvai turėtų suprantamai paaiškinti vaikui, kas jam nutiks, kai jie bus išvežti į ligoninę. „Suomijoje organizuojami mokymai psichikos ligomis sergantiems tėvams, gerinantys tėvystės įgūdžius. Įrodyta, jog geri santykiai tarp tėvų ir vaikų labai svarbu. Tuomet ir įvairūs šeimą užklumpantys sunkumai įveikiami lengviau“, – teigia J. Stanislavovienė.
Valstybinio psichikos sveikatos centro specialistų iniciatyva iš suomių kalbos išversta knygelė „Kas atsitiko tavo tėvams“ , kurioje vaikams suprantama kalba aiškinama apie psichikos ligas, jų priežastis, apie tai, kaip dera elgtis tėvams susirgus. Čia taip pat pateikta įvairių rekomendacijų vaikui, tarp jų – ir kaip suaugus atsiskirti nuo tėvų, gyventi savo, o ne sergančių tėvų gyvenimą, nepaliekant jų likimo valiai.