Serga visur
Džiuzepina Povero, artimųjų meiliai vadinama Pina, tipiška tradicinės itališkos šeimos matrona. Ilgą laiką ji buvo svarbiausia ir gerbiamiausia savo giminės moteris, kurios nuomonės paisė visi šeimos nariai. Jos sprendimai visada buvo vykdomi besąlygiškai. Nenuostabu: tai ji su anapilin jau iškeliavusiu vyru sukūrė gerovę, kuri iki šiol visiems šeimos nariams leidžia gyventi be rūpesčių.
Tvirta, valdinga, itin stipraus charakterio, tačiau taktiška, maloni ir geranoriška – su tokia Džiuzepina susipažinau prieš keletą metų pirmą kartą apsilankiusi triukšmingoje, draugiškoje ir vaišingoje italų šeimoje. Tuomet moteris ypač rūpinosi savo išvaizda – prie tradicinio itališkos vakarienės stalo ji visada sėsdavo gražiai sutvarkytais plaukais, nulakuotais nagais, pasipuošusi. Šį pavasarį nuvykusi į Italiją radau Džiuzepiną jau gerokai pasikeitusią. Šiuo metu moteriai – aštuoniasdešimt šešeri. Antrus metus ji nevaikšto – išėjusi į gatvę viena ir praradusi pusiausvyrą, Džiuzepina krito ir susilaužė klubo sąnarį. Be to, moteris kenčia nuo Alzheimerio ligos. Dabar ji visiškai priklausoma nuo šeimos, artimųjų paramos ir pagalbos.
Džiuzepina sunkiai beprisimena šeimos narius, nebežino jų vardų. Tačiau į kiekvieną reaguoja, nusišypso, pasikalba. Pina prisimena ir savo vardą bei pavardę. Šiuo metu ji leidžia dienas savo dukros namuose nedideliame Šiaurės Italijos miestelyje. Čia ją prižiūri ne tik dukra, anūkai, bet ir nepaprastai šilta bei miela slaugytoja Sina, nuoširdžiai pamilusi Džiuzepiną ir besirūpinanti ja it savo tikrąja senele.
Tiesa, iš pradžių šeimai atrodė, kad moteriai bus geriau gyventi prižiūrimai specialistų. Ilgai rinktasi, kur sąlygos mylimai mamai ir močiutei būtų geriausios.
Pasirinkti privatūs globos namai tviskėjo švara ir tvarka. Mėnuo juose šeimai atsiėjo du tūkstančius eurų. Tačiau ir tokia, mūsų požiūriu, didžiulė suma negarantavo, kad su moterimi personalas elgsis žmogiškai. Kartą atvykęs aplankyti močiutės, anūkas aptiko ant jos riešų mėlynes. Nesiklausęs personalo pasiaiškinimų bei pasiteisinimų, vaikinas išsyk parsivežė Džiuzepiną namo. Kad moteris gautų kvalifikuotą pagalbą, jai pasamdyta medicinos išsilavinimą turinti slaugė.
Džiuzepinos namuose yra visko, ko reikia tinkamai slaugai, – ir specialiai pritaikyta lova, ir neįgaliojo vežimėlis, ir naujausių, brangiausių gydymui reikalingų vaistų. Moteris nuolat apsupta artimųjų dėmesio ir meilės. Nepaisant to, Džiuzepina dažnai verkia. Į klausimus – kas nutiko, ką skauda – moteris neatsako.
Liga nesirenka
Alzheimerio liga nesirenka žmonių pagal rasę ar tautybę – ja sergama visame pasaulyje. Pasak gydytojos psichiatrės psichoterapeutės Rasos Ruseckienės, nėra tikslios statistikos, kiek ši liga paplitusi Lietuvoje. Tačiau sergančiųjų Alzheimerio liga pastaruoju metu sparčiai daugėja.
Gydytojos teigimu, paprastai šia liga serga vyresnio amžiaus žmonės. Jei susergama iki 65–erių metų, liga klasifikuojama kaip ankstyvos, jei vyresniame amžiuje – kaip vėlyvos eigos demencija. Didesnę riziką susirgti turi moterys, taip pat žemesnio išsilavinimo žmonės. Tačiau neretai Alzheimerio liga pakerta intelektualus, garsius rašytojus, mokslininkus. Tikslios priežasties, kodėl susergama Alzheimerio liga, nėra. „Tačiau neabejotinai įtakos turi paveldimumas. Jei šeimoje yra sergančių šia liga, rizika susirgti artimiesiems labai padidėja. Pastaruoju metu atliekama daug tyrimų, siejančių Alzheimerio ligos atsiradimą su gyvenimo būdu, stresu, įtampa kasdienėje veikloje, taip pat mityba, arterinio kraujo spaudimo padidėjimu, cukriniu diabetu“, – aiškina R. Ruseckienė.
Pirmieji požymiai
Daugelis Alzheimerio ligą visų pirma sieja su atminties praradimu. Tačiau, pasak gydytojos, pirmieji ligos požymiai gali būti su šiuo simptomu ir visai nesusiję. „Pacientui nuolat gali būti pablogėjusi nuotaika, kartais jam sunku susivokti kasdienėje veikloje, jis pasiklysta pažįstamose erdvėse, sutrinka gerai žinomose situacijose. Tačiau pirminėje ligos stadijoje pacientas dar bando kompensuoti savo gebėjimų praradimus kitomis priemonėmis, todėl sunku įtarti, kad tai – tokios grėsmingos ligos pradžia. Vėliau pradeda ryškėti trumpalaikės atminties sutrikimai – žmonės neatsimena, ko atėjo pirkti į parduotuvę, pradeda viską užsirašinėti ir panašiai“, – kalba R. Ruseckienė. Jos teigimu, ankstyvose ligos stadijose į medikus kreipiasi mažai pacientų, nors pagalba tuo laikotarpiu būna efektyviausia.
Alzheimerio liga progresuoja gana greitai. „Be abejo, ligos eiga priklauso nuo to, kada pacientas kreipiasi ir kada buvo pradėtas gydymas, kokiomis sąlygomis žmogus gyvena. Jei jis būna vienas namuose uždarytas, tuomet, žinoma, ligos progresavimas greitesnis. Paprastai Alzheimerio liga trunka nuo penkerių iki aštuonerių metų. Tačiau jei sergantis žmogus gauna visokeriopą pagalbą, būna pagal jo galimybes maksimaliai integruotas į kasdienį gyvenimą, jo gyvenimo trukmė būna ilgesnė“, – teigia R. Ruseckienė.
Šeimos narių požiūris – ypač svarbus
Didžiausias psichoemocinis ir fizinis krūvis prižiūrint sergantįjį Alzheimerio liga pirmiausia tenka artimiesiems ir jų šeimos nariams.
„Artimiesiems dažnai būna labai sunku susitaikyti ir priimti pasikeitusį savo šeimos narį, suvokti, kad jis niekada nebebus toks, kaip anksčiau – aktyvus, savarankiškas. Labai svarbu tokią šeimą palaikyti, suteikti jai kuo daugiau informacijos. Žmonės dažnai nežino, kur kreiptis pagalbos, kaip elgtis su sergančiuoju namuose. Jie patys jaučia nerimą ir liūdesį dėl neaiškios ateities, pasikeitusio gyvenimo būdo“, – kalba R. Ruseckienė.
Daugelis sergančiojo Alzheimerio liga artimųjų praranda galimybę dirbti ir realizuoti save – tai taip pat kelia papildomą įtampą ir nesaugumą. „Pradinėse ligos stadijose tokie ligoniai dažnai gyvena namuose, neretai – vieni. Tokiu atveju labai svarbu užtikrinti jų visakeriopą saugumą, sudaryti tinkamas sąlygas ir pritaikyti aplinką, kad ji netaptų pavojinga. Vilniuje sergantiems Alzheimerio liga yra galimybė lankytis dienos centre, kur jiems teikiama tiek medicinos, tiek emocinė, psichologinė pagalba. Čia ugdomi šių žmonių kasdieniai įgūdžiai, teikiamos įvairios kitos paslaugos, padedančios stabdyti Alzheimerio ligos progresavimą. Vėlesnėse ligos stadijose reikalinga ir nuolatinė priežiūra bei slauga. Tuomet pacientai gydomi stacionaruose“, – aiškina gydytoja.
Gydymą reikia pradėti laiku
Pasak jos, labai svarbu diagnozuoti šią ligą ir pradėti gydymą kuo anksčiau. „Į medikus būtina kreiptis tuomet, kai pastebite pirmuosius požymius: tampa sunkiau tvarkytis buityje, pamirštate svarbiausius darbus, dienos įvykius, faktus. Ypač derėtų susirūpinti, kai pradedate elgtis taip, kaip jums iki šiol nebuvo būdinga: pavyzdžiui, einate į parduotuvę nusipirkti pakelio varškės, o parsinešate namo išsyk dešimt. Pirmieji Alzheimerio ligos požymiai – nuotaikos pokyčiai, varginantis nerimas, kurio negalite paaiškinti, taip pat atsiradusi apatija, nesidomėjimas veiklomis, kurios anksčiau džiugindavo. Pradinėse Alzheimerio stadijose žmonės pradeda vengti bendrauti su aplinkiniais.“
Pradėjus gydymą ankstyvose ligos stadijose, galima pristabdyti jos progresavimą, ilgiau išsaugoti žmogaus savarankiškumą ir autonomiškumą.
Pasak R. Ruseckienės, Alzheimerio liga gydoma įvairiais būdais. Visų pirma – medikamentais. Be to, stengiamasi kuo ilgiau išlaikyti įprastą kasdienę žmogaus veiklą. Tai padaryti padeda psichosocialinė reabilitacija, taip pat – užimtumo terapija.
Kaip išvengti Alzheimerio ligos, kol kas nežinoma. Tačiau, medikų teigimu, padeda fizinis aktyvumas, kuris gali sumažinti nutukimo, hipertenzijos, diabeto riziką.