Kvepiančiose verbose – tėviškės laukų grožis
Ryškiausias Kaziuko mugės akcentas – garsiosios Vilniaus krašto verbos. Katedros aikštėje prie varpinės išsirikiavo kelios dešimtys šių sausų augalų puokščių kūrėjų. Tarp jų – ir Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos narė Aurelija Aleksejūnienė. Į nedidukes subtilias verbas moteris surišo ne tik kruopščiai parinktus augalus, bet įpynė ir savo rankų bei širdies šilumą, geras mintis.
Augalus džiovinti ir komponuoti moteris išmoko iš močiutės. O kai nutarė pabandyti rišti verbas, užsirašė į Vilniuje organizuojamus kursus. Juose sužinojo pagrindinius dalykus: kas ta verba, kokia jos prasmė, kaip ją rišti, iš kokių dalių ji susideda, kokią simbolinę prasmę slepia kiekvienas į ją rišamas augalas.
Aurelija nusijuokia: turbūt visi esame girdėję pažadą po mirties skolas avižomis atseikėti. „Jaunam žmogui nereikėtų pirkti verbos, kurioje yra avižų, – primindama augalų simboliką perspėja anykštėnė. – Tai negrąžinti pinigai, paskolos...“
11 metų išsėtinės sklerozės varginamai moteriai verbų pynimas – ne verslas, o sielai malonus užsiėmimas. Aurelija neslepia – liga pareikalauja daug jėgų. „Negaliu daug ir intensyviai dirbti. Labai pavargstu. Tada paguliu, pailsiu, paskui vėl ko nors imuosi, – pasakoja moteris. – Laikausi paskirto gydymo, seku ligos eigą.“
A. Aleksejūnienė verbas riša jau 5 metus. Nemažai joms reikalingų augalų augina pati. Nedideliame darželyje žydi įvairiaspalviai sausučiai, veši pastaruoju metu dažnai į verbas rišami prieskoniniai augalai: raudonėliai, čiobreliai. Ir juodgrūdžių pasisėja, javų – kviečių, rugių, avižų – užsiaugina. Neįgali moteris nepajėgia daug vaikščioti, todėl viską, ką gali, stengiasi užsiauginti pati. Tiesa, smilgų, zuikio ašarėlių, katpėdėlių, motiejukų, ant kurių vaikystėje žemuoges vėrėme, geriau pasijutusi laukuose prisiskina.
„Malonu, kai žmonės įvertina, kad mano verbos natūralios, nedažytos, – šypsosi A. Aleksejūnienė. – O pauostę pasako: atrodo, kad stoviu vidury savo laukų. Smagu, kai pagiria.“ Aurelija nepeikia ir dažytais augalais savo verbas paįvairinančių rišėjų. „Kas kam priimtina – taip ir daro, kas kam gražu – tokią verbą ir įsigyja“, – sako moteris.
Į Kaziuko mugę kartu su amatais garsėjančiomis Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos auksarankėmis A. Aleksejūnienė atvažiavo jau trečią kartą. Nedidukes jos verbas dažniausia perka emigravusių saviškių aplankyti skrendantys artimieji. Jos puikiai telpa į 10 kg lagaminą, didesnių įsigyja Lietuvoje savo namams jaukumo suteikti norintys žmonės. Aurelija neslepia – visiškai tuščiomis namo paprastai negrįžta. Bet ne todėl, kad žmonės jų neišperka. „Iš sausų augaliukų surištos verbos – gana trapios. Žiūrėk, tai kotelis nulūžo, tai žiedelis nukrito. Tokios niekada žmogui nesiūlysiu“, – sako reikliai savo darbus vertinanti moteris.
Archajiško meno gerbėjams – raugo keramikos dirbiniai
Kaziuko mugėje karaliaujanti keramikos dirbinių įvairovė galėjo patenkinti net išrankiausius pirkėjus. Seniesiems molio apdirbimo būdams pirmenybę teikiantiems vilniečiams bei sostinės svečiams iš Telšių į Kaziuko mugę atvykusi Vilija Jocienė siūlė įsižiūrėti į raugo keramikos dirbinius. Ji „patupdo“ ant delno paukščio formos indą ir siūlo atkreipti dėmesį į unikalų jo sienelių dekorą. „Iš šamotinio molio nulipdyti darbai 5–6 valandas degami specialioje uždaroje krosnyje, o iš jos išraukti merkiami į duonos raugą, – pasakoja V. Jocienė. – Jis prilimpa prie molio sienelių ir taip originaliai jas išmargina. Tokie dirbiniai – nelaidūs vandeniui, ekologiški. Jie labai šilti, suteikia namams jaukumo.“
Raugo keramika Vilija susidomėjo atsitiktinai. Jau daug metų Viekšniuose per Žolinę rengiama puodininkystės (keramikų) šventė. Čia ji ir pamatė, kaip keramikas Vitalijus Baltutis krosnyje molinukus dega, su replėmis traukia, į duonos raugą nardina. Naujovėms imli moteris ilgokai šį procesą stebėjo, visas smulkmenas išsiklausinėjo. Ir pati pabandyti panoro.
Ir štai jau trečius metus kiekvieną penktadienio pavakarę į Viekšnius važiuoja – dailės mokyklos keramikos klasės mokine save vadina. 25 kilometrų atstumas – ne bėda. Svarbiausia – kiek daug čia visko sužino, išmoksta. Ir juodąją keramiką išbandė, glazūrų subtilybes perprato. Kartą per metus, prieš Žolinę, V. Baltučio mokiniai ir raugo keramikos darbelių prikuria.
Molis lipte prilipo Vilijai prie rankų. Namie specialių įrankių neturi, tad tik įvairius smulkius darbelius kuria. Tačiau savaip juos lipdo. Lėkštutės, dubenėliai, puodeliai – kad ir ką darytų, visuose darbeliuose kokio nors augalo lapą, žiedyną įspaudžia. Pasak Vilijos, tada jokio specialaus dekoravimo nereikia – viską pati gamta padaro. Storos krieno lapo gyslos gražiai išvagoja lėkštelės pagrindą, o krapo žiedynas originaliai papuošia nedidelę molinę sagę. Mažučiai moliniai paukšteliai – dar viena Vilijos silpnybė. Moteris šypsosi: jeigu dailės mokykloje iš krosnies ištraukė kokį dirbinį su medžių šakose besisupančiais paukšteliais, niekas net nesuabejoja, kieno tai darbas.
Kaziuko mugėje prie V. Jocienės prekystalio smalsuolius traukė ir daug kam nežinomas užrašas „Pomanderiai“. Jais buvo pavadinti nedidelėje dėžutėje sudėti moliniai papuošalai... su skylutėmis. Unikaliomis molio savybėmis besižavinti moteris sako, kad moliniai papuošalai apie 2 mėnesius išlaiko aliejaus kvapą – tereikia juose padaryti skylutę ir į ją įlašinti kvapniųjų aliejų. Jie įsigeria į molį ir ilgai skleidžia malonų aromatą. Tokių „pomanderių“, tiesa, daugiausiai ąsotėlio formos, rado ir Valdovų rūmų teritoriją tyrinėję archeologai. Pasak Vilijos, visada malonu prisiliesti prie senovės, atgaivinti archajiškus menus, puoselėti tautos paveldą.
Norisi srovės tekėjimo
Kaziuko mugė – tai ir šeimų šventė. Pasigrožėti tautodailininkų, amatininkų darbais tėvai dažnai išsiruošia kartu su vaikais. O šie jau tikrai ramiai nepraeina pro elektrėniškės Onutės Dambrauskienės prekystalį, ant kurio puikuojasi linksmais gyvūnėlių snukučiais išpuoštos kepuraitės. Lapė ir kiškis, šuniukas ir kačiukas, meškiukas ir ežiukas – rasi viską, ko panorėsi.
Dekoratyvines kepures Onutė mezga jau beveik 20 metų. „Mezgimas atėjo su negalia. Turiu didelę galvos kraujagyslių patologiją. Būna labai skausmingi priepuoliai, – atvirai apie savo gyvenimą pasakoja neseniai insultą patyrusi moteris. – Tačiau atradau savyje gebėjimų, kurių anksčiau nepastebėjau, meninę gyslelę. Pirmiausia išbandžiau floristiką, paskui – kitus rankdarbius. Galiausiai atradau mezgimą. Labai patiko kurti – kiekviename mezginyje įkūnyti vis kitokią fantaziją.“
Tokio nekasdieniško užsiėmimo pradžia nebuvo lengva. Pirmiausia reikėjo įgusti išmegzti kepurės pagrindą, o jau tada sugalvoti kokią nors naują idėją. Kepurė – namelis, Gedimino bokštas, arbatinis, musmirė... Netrukus atsirado ir pirmosios gyvūnėlių galvelės. „Pamatau gražesnį žaislą ar paveikslėlį – taip ir norisi jį išmegzti, – šypsosi moteris. – Stengiuosi kuo natūraliau juos atkurti, kad vaikas iš karto atpažintų gyvūnėlį.“
Vaikiškoms kepurėms Onutė parenka kuo švelnesnius siūlus – merinosų vilnelę ar pusvilnę, dažnai ir specialius šiltus, minkštus, pūkuotus siūlus. Mezgėjai malonu, kad ir po kelerių metų prie prekystalio stabteli jos nertą kepurę su gyvūnėliais mūvintis vaikas. „Niekas dar nepasiskundė, kad kepurė išsitampė ar dėl kokių kitų priežasčių pasidarė netinkama nešioti. Nebent po kelerių metų vaikas ją išaugo“, – pasakojo O. Dambrauskienė.
Ant elektrėniškės prekystalio – ne tik mažiesiems skirtos kepurės su gyvūnais. Vyresniems vaikams Onutė gali pasiūlyti tradiciniais raštais megztų, tačiau vis tiek viena kita originalia detale papuoštų kepurių. Tinkamą galvos apdangalą vasarai ar žiemai, rudeniui ar pavasariui čia galėjo rasti ir moterys, ir merginos.
O. Dambrauskienė prasitaria besižvalganti naujų idėjų. „Noriu keisti kryptį. Noriu savęs paieškoti kitur. Kurlink pasuksiu – dar nežinau. Nenoriu užsistovėjusio vandenėlio. Noriu srovės tekėjimo...“