Salako miestelyje rinkosi žmonės su negalia parodyti, ką sugeba.
Jolanta papasakojo apie savo gyvenimą.
Ji jau septynerius metus vaikšto su dirbtine koja.
Jolanta papasakojo, kaip augino savo vaikus.
Jie gyveno gražiame krašte prie ežerų. Netoli buvo Labanoro giria.
Labai anksti rytą ji pažadindavo vaikus.
Visi eidavo grybauti ir uogauti. Paskui veždavo šieną.
Vaikų darbas buvo prinešti malkų, prirauti triušiams žolės.
Jolanta užaugino šešis sūnus ir vieną dukterį.
Dukters vardas Toma.
Toma žaisdavo tik berniukiškus žaidimus.
Kartą krikštatėviai padovanojo jai gražią, raudonais drabužėliais apvilktą lėlę.
Toma sušuko:
‒ Nežinot, ką man dovanoti!
Tada supykusi metė lėlę į vandenį.
Toma vaikystėje nenorėdavo autis batų ir vasarą bėgiodavo tik basomis.
Ji mėgdavo laipioti po medžius.
Kai paaugo, ėmė auginti kasas ir puoštis.
Jolanta sako, kad Toma užaugo gera ir rami.
Dabar Toma Vokietijoje dirba restorane.
Paskui Jolanta papasakojo apie didelį gaisrą.
Sudegė jos namai Saldutiškyje.
Tuo metu ji dirbo Vilniuje.
Vieną rytą ją išgąsdino vyro telefono skambutis.
Vyras suriko: ‒ Degam, lėk namo!
Jolanta parvažiavo ir pamatė degantį namą.
Šeima nespėjo išnešti daiktų, bet džiaugėsi, kad visi liko gyvi. Po gaisro juos globojo kaimo žmonės.
Jie nešė maisto, drabužių, vežė baldus.
Geras bičiulis turėjo tuščią butą ir leido šeimai ten pagyventi.
Vėliau šeima tą butą iš jo nusipirko.
Buvo liūdna, nes sudegė viskas, ką jie turėjo.
Jolantai ypač gaila nuotraukų, vaikų piešinių.
Per gaisrą Jolanta susižeidė dešinę koją.
Ten įlindo stiklas.
Žaizda negijo ir pūliavo.
Moteris dvejus metus važinėjo į Uteną gydytis.
Vieną dieną gydytojai pasakė, kad kviečia iš Vilniaus profesorių. Koją teko nupjauti.
Po operacijos moterys klausė:
‒ Ko tu neverki, juk koją iki pusės blauzdos nupjovė?
Jolanta atsakydavo:
‒ Koją nupjovė, bet širdis yra. Aš dar anūkų vestuvėse šoksiu!
Jolanta ėmė mokytis vaikščioti su dirbtine koja.
Ji prisisega dirbtinę koją ir nusisega ją, kai maudosi po dušu arba miega. Jolanta serga cukralige.
Ji dirbdama greitai pavargdavo, dažnai norėdavo gerti.
Taip jaučiasi žmonės, kurie serga cukralige.
Cukraligė yra nepagydoma.
Sergantiems šia liga negalima valgyti saldumynų.
Dabar Jolanta tris kartus per dieną leidžiasi vaistus. Jolanta dabar gyvena Vilniuje.
Ji eina į darbą.
Laisvalaikiu Jolanta vaikšto į neįgaliųjų dienos centrą.
Neįgaliųjų dienos centras yra Vilniuje.
Ten Jolanta išmoko pinti iš vytelių ir megzti riešines.
Labiausiai Jolantai patinka verti iš karoliukų.
Jolanta dainuoja ansamblyje, vaidina teatre.
Ji ten sutiko daug gerų žmonių.
Moteris džiaugiasi, kad yra laukiama.
Visi žavisi jos stiprybe.
Jolanta sako, kad pasitiki Dievu.
Ji sako:
‒ Kokius išbandymus Jis siunčia, tokius reikia priimti.
